Kas turėjo atsitikti, kad dėl šalies visuomeninio radijo ir televizijos transliuotojo, kitų visuomeninių žiniasklaidos priemonių vadovų skyrimo tyrimą turėjo pradėti Europos Komisija, o diskusijas – Europos Parlamentas?
Kodėl tiek nepasitenkinimo tarp kai kurių Europos politikų sukėlė naujos Lenkijos valdžios sprendimas padidinti Konstitucinio Tribunolo teisėjų skaičių nuo 9 iki 13 asmenų?
Kodėl visuomenei pareiškus didžiulį pasitikėjimą demokratiniuose rinkimuose dabartinei valdžios daugumai Lenkijoje, iškart po rinkimų šalyje buvo bandoma organizuoti pasipriešinimo teisėtai išrinktai valdžiai židinius, kaltinant dar jokių sprendimų nepriėmusius politikus demokratijos stygiumi?
Bandymai organizuoti savotiškas revoliucines nuotaikas Varšuvoje patyrė fiasko, bet niekas negali būti tikras, kad jų nebus siekiama organizuoti dar kartą. Ir priežastis anaiptol ne demokratiniai ar antidemokratiniai procesai. Tikroji priežastis maskuojama įvairiais demagoginiais pareiškimais: laimėjo ne ta politinė jėga.
Tiesiog Lenkijos atveju nebuvo susigriebta ir nespėta padaryti kaip Prancūzijoje: paminant bet kokius ideologinius principus, jungiantis kairiesiems ir dešiniesiems, pasiekti, kad daugumos negautų Mari Le Pen vadovaujamas Nacionalinis frontas.
Lenkija buvo „pražiūrėta“, tad dabar reikia kurti konflikto židinius jos viduje bei išorėje, siekiant rezultato, tenkinančio eurofederalistus ir euroglobalistus. Gal net ir kai kuriuos užatlantės politikus – negali gi būti tikras, kad, pavyzdžiui, naujos sudėties Konstitucinis Tribunolas nepradės iš esmės nagrinėti CŽV kalėjimo Lenkijoje įsteigimo ir jo veiklos aplinkybių?
Ar demokratija Europoje yra tik tada, kai tu keliaklupsčiauji daugumai ir pasisakai už atviras Europos sienas pabėgėliams iš musulmoniškojo pasaulio? Ar demokratijos supratimas susitraukė arba tyčia buvo sutrauktas iki vienos tiesos, priimtinos ir reikalingos tik grupei Europos valstybių vadovų ir jiems pataikaujantiems politikams bei euro biurokratams?
Ar ta naujoji demokratija jau nužudė diskusijas dėl visuomenės prigimtinių teisių ir laisvių, dėl jos daugumos nuostatų, dėl valstybių ir tautų suverenumo?
Šiandien užsipulta Lenkija. Ką federalistai puls rytoj? Čekiją, Vengriją, Slovakiją? O gal ir Lietuvą? Nes pasirodys, kad joje dar likę per daug tautiškumo, valstybės suvokimo kaip nacijos. Suvokimo, kad valstybėje yra vyraujanti kultūros ir religijos samprata, kurios keisti kita religija ar kitokia samprata dauguma tautos neturi jokio noro.
Pradėdami diskusiją Europos Parlamente dėl Lenkijos, nacionalinių valstybių duobkasiai tiesiog apsinuogino. Visu gražumu parodė naujus karaliaus drabužius, nes, kaip parlamente sakė kolega iš tos pačios Europos laisvės ir tiesioginės demokratijos frakcijos Europos Parlamente Jarosław Iwaszkiewicz, „(...) Lenkijos reikalai turi būti sprendžiami Lenkijoje ir su lenkais. Todėl šie debatai yra nebūtini, nors ir turi vieną privalumą – jie sustiprins euroskepticizmą.“
Nepamirškime dar vieno fakto, liudijančio apie tuos nuogo karaliaus drabužius: kai 2010 metais Vengrijos premjeru tapo Viktoras Orbanas, Europos Parlamentas taip pat surengė diskusiją apie „padėtį“ Vengrijoje.
Kita vertus, nereikia pamiršti ir to, kad 2015 metų birželį, suvokdama, kad spalio rinkimai bus pralaimėti, centro dešinės Piliečių platforma, norėdama išsaugoti savo įtaką tuomet, kai neteks valdžios, siekė užsitikrinti įtaką Konstituciniam Tribunolui. Teisėjai, kurių daugumą paskyrė būtent Piliečių platforma, pasiūlė įstatymą pagal kurį Tribunolo teisėjai, kurių įgaliojimai baigiasi po rinkimų, būtų pakeisti dar iki jų. Todėl pareigūnus naujai kadencijai galėjo pasirinkti būtent nuo valdžios nueinančių partijų atstovai. Taigi Konstitucija buvo pažeista dar iki Teisės ir teisingumo partijos patekimo į valdžią, bet Europoje to federalistai linkę nematyti.
Iš tiesų gyvename labai įdomiu laikotarpiu: Europos Parlamentas imasi diskusijų dėl dar net nepradėtų įgyvendinti žiniasklaidos reguliavimo įstatymų Lenkijoje, tačiau nekelia jokių klausimų ir nepradeda jokių diskusijų dėl žiniasklaidos cenzūros ar savicenzūros Vokietijoje arba Švedijoje dėl nutylėtų pabėgėlių išpuolių prieš moteris.
Nieko keisto, nes tarptautinė žiniasklaida linkusi atkartoti tai, kas kalbama Europos Parlamente. Pavyzdžiui, „The Economist“, kurio kai kurių darbuotojų straipsniai tiražuojami ir Lietuvos žiniasklaidoje, atvirai pripažįsta, kad labiausiai neduoda ramybės ne konkretūs veiksmai, bet tai, kad euroskeptiška partija valdo Lenkiją.
Apžvalgininkai, kaip visada, greiti priklijuoti etiketes. Bet kodėl euroskeptikai? Jie yra eurorealistai. Ir kuo toks manymas blogesnis?
Iš kur atsiranda išankstinės nuostatos lipdyti etiketes? Iš demokratijos suvokimo? Anaiptol.
Dauguma Europos lyderių negali pakęsti politikų, gebančių įsiklausyti į visuomenės lūkesčius ir siekiančių juos patenkinti. Kai tik Lenkijos ar Vengrijos politikai imasi sprendimų, kurie atitinka nacionalinius šių šalių piliečių interesus, dalis šiandieninių Europos lyderių pasijunta kalti, kad daugelį metų nematė ir nevykdė savo piliečių lūkesčių. Pavyzdžiui, kai A. Duda, V. Orbanas ar M. Zemanas ima kalbėti apie nekontroliuojamos imigracijos bangų keliamą pavojų savo šalių piliečiams, jų kolegos Europoje renkasi tylą.
Eurokratai yra pirmieji, lipantys ant statinės diskutuojant dėl pabėgėlių perkėlimo kvotų, tačiau kai pasiūlai jiems stiprinti sienų kontrolę, jie apsimeta to negirdintys. Jie bus pirmieji žygeivių prieš terorizmą gretose, pavyzdžiui, Paryžiuje, bet bus paskutiniai, kai reikės užtikrinti savo piliečių saugumą paprastos dienos ar naujametės nakties metu.
Suprantu, kad kai kam Europoje ir JAV labai norėtųsi, kad nacionalinių valstybių politikai būtų atskaitingi ne juos rinkusių valstybių piliečiams, bet Vokietijos, Prancūzijos ar Britanijos liberalių pažiūrų intelektualams, kuriantiems Jungtines Europos Valstijas kaip neišvengiamą federaciją.
Aš visuomet pasisakysiu už tautų Europą, laisvų valstybių sąjungą ir tiesioginės demokratijos, o ne jos fikcijos įtvirtinimą Europoje.