Tai – siekiamybė, kurios nauda niekas neabejoja. Tačiau tos naudos siekiant svarbiausia įvertinti, kad pirmiausia tai – ne institucijų, o vienų žmonių mąstymo, kitų likimo pertvarka, kuri palies itin jautrią mūsų visuomenės dalį: beglobius vaikus, neįgaliuosius. 

Todėl ši pertvarka turi būti daroma labai apgalvotai, labai atsakingai ir labai atsargiai, kad dar kartą nebūtų įskaudinti tie, kurių gyvenimas jau ir taip nepagailėjo. 

Ne paslaptis, kad šiandien planuojamus pokyčius dabartinėje globos sistemoje paskatino ir globos įstaigose kilę skandalai, kuriuos aiškinantis nustatoma įvairiausių pažeidimų. Tačiau nuo didesnių ar mažesnių skandalų neapsaugotas niekas: nei globėjai, nei šeimynos, nei biologinės šeimos.
Tad nereikia manyti, kad nebelikus globos namų, nebeliks globojamų vaikų problemos. Klausimas tik, kokio lygio bus ta problema? 

Manau, kad tai labiausiai priklausys nuo to, koks paruošiamasis darbas bus atliktas. O jis laukia didelis. Ne tik todėl, kad reikės parengti ir priimti naujus teisės aktus, pertvarkyti daugiau kaip 30 įstaigų, kurios šiuo metu priklauso Socialinės apsaugos ir darbo, Sveikatos apsaugos ministerijoms, savivaldybėms, o pirmiausia dėl to, kad reikės rasti ir paruošti daugybę žmonių, kurie norės ir galės perimti šių įstaigų funkcijas ir atsakomybę už šiuo metu jose globojamus vaikus ir neįgaliuosius.

Jiems reikės sukurti socialinių garantijų sistemą ir rasti lėšų jai įgyvendinti.

Ar tikslingą tą daryti iškart visos valstybės mastu? Galbūt. Bet tikrai rizikinga vienu mostu griauti ne vieną dešimtmetį egzistavusią sistemą ir į neparengtas šeimas bei aplinką perkelti žmones. O tam, kad tos šeimos ir aplinka būtų parengta, reikia tikrai ne vienerių ir ne poros metų. Tad pertvarkos plane numatytas terminas – 2020-ieji – yra labai optimistinis. 

Tą sakau remdamasis ne teorinėmis įžvalgomis, o realia patirtimi, kurios jau yra sukaupusi Druskininkų savivaldybė.

Mūsų savivaldybėje nėra nė vienų vaikų globos namų. Nors, kaip ir visur, yra tėvų globos netekusių vaikų. Bet absoliuti dauguma jų auga šeimose – jose šiuo metu gyvena 39 tėvų globos netekę druskininkiečiai, o penkiems kol kas Alytaus vaikų globos namuose augantiems Druskininkų vaikams intensyviai ieškoma globėjų. 

Mūsų dažnai klausia, kaip pavyko tą pasiekti. Atsakymas paprastas – darbu ir požiūriu. Savivaldybės socialinė politika pirmiausia yra orientuota į paramą šeimai ir vienas svarbiausių uždavinių buvo sukurti vadinamąjį saugų tinklą nepasiturinčių bei socialinės rizikos šeimų vaikams, sukurti šeimai draugišką aplinką, plėtojant nestacionarių socialinių paslaugų tinklą ir griaunant žinybinius barjerus bei teikiant kompleksinę paramą šeimoms.


Tai daryti mes pradėjome daugiau kaip prieš 10 metų, suvokę, kad socialinės atskirties mažinimas labiausia priklauso nuo sutelktų visos bendruomenės pastangų. Buvo įvertintos galimy­bės kiekvienam vaikui užtikrin­ti socialinių, ugdymo, sveikatos priežiūros paslaugų prieinamu­mą, įsteig­ti dienos centrai socialinės rizikos šeimų vaikams ir negalią turin­tiems vaikams, pasirūpinta vaikų ne­formaliu ugdymu bei komandi­niu prevenciniu darbu.

Savivaldybėje kasmet rengiamos gyventojų apklausos ir analizuojamas socialinių paslaugų poreikis.
Šioje srityje ypatingas vaidmuo tenka individualiam darbui su šeima, su tėvų globos netekusiu vaiku. Todėl imantis pertvarkos, valstybė ir jos institucijos turi aiškiai žinoti, ar yra tokiam darbui pasiruošusios. 

Neabejoju, kad didžiausias vaidmuo šiame procese tektų savivaldybėms. Taip pat neabejoju, kad jos pakankamai gerai susidorotų su šia užduotimi, jeigu joms būtų perduotos ne tik funkcijos, bet ir sudarytos sąlygos deramai tas funkcijas vykdyti. Tą savivaldybės jau ne kartą yra įrodžiusios.
Tačiau naujų funkcijų perdavimas savivaldybėms ne kartą anksčiau yra vykdytas palaipsniui, iš pradžių pasirenkant kelias eksperimentines savivaldybes. Pavyzdys – socialinių išmokų perdavimas savivaldybėms, kurio rezultatai nekelia abejonių tokio žingsnio efektyvumu. 

Globos įstaigų pertvarką taip pat pradėti nuo kelių eksperimentinių savivaldybių, mano įsitikinimu, būtų teisingas žingsnis. Jis padėtų išvengti galimų klaidų, kurios šiuo atveju būtų itin skaudžios, nes, kaip minėjau, tiesiogiai paliestų labai jautrią ir pažeidžiamą mūsų visuomenės dalį. 

Gerai, kad po ne vienerius metus trukusių kalbų ledai šioje srityje pagaliau pajudėjo. Tačiau neapdairiais ir skubotais veiksmais galima sukelti potvynį, kurį suvaldyti bus sunkiau nei pralaužti ledą.