Nors netrūksta ir skubančiųjų daryti išvadas nieko nelaukiant. Bet apmaudžiausia ne tai, kad tos išvados, švelniai tariant prasilenkia su tiesa, o tai, kad jomis mėginama sumenkinti tai, kas šiuose rinkimuose buvo svarbiausia – žmonių tiesiogiai atiduoti balsai už konkrečias asmenybes, o ne už gatvėse ar ant automobilių iškabinėtus plakatus.

Ne pirmą kartą pastebiu vieną lietuviškų rinkimų fenomeną: jau kitą rytą po rinkimų laimėtojai paskelbiami korumpuotais blogiečiais, o pralaimėjusieji tampa visažiniais aiškiaregiais, staiga perpratusiais vienų laimėjimo, kitų pralaimėjimo priežastis.

Ne išimtis ir šie rinkimai. Juos daug kur pralaimėjusių konservatorių „apžvalgininkas“, nusimovęs baltas pirštines, jam nepatikusias savivaldybes viešojoje erdvėje jau pradėjo vadinti mažas džiunglių gentis primenančiomis karalystėmis, kuriose balsai, autoriaus teigimu, perkami ir parduodami.

Suprantu, kad kiekvienas turi teisę į savo nuomonę, tačiau teiginiai apie balsų pirkimą jau yra ne nuomonė, o kaltinimai, kuriems būtini įrodymai.

Galbūt baltas pirštines nusimetusiam ir politiku tapusiam visuomenininkui atrodo, kad įrodymai nebūtini, bet kaip labiau patyręs manau esant reikalinga juos pateikti ir pateikiu: dėl rinkimų įstatymo pažeidimo konservatorių bet kuria proga pamėgtoje linksniuoti Druskininkų savivaldybėje nebuvo pradėtas nė vienas ikiteisminis tyrimas.

Kaip nėra fiksuota ir korupcijos, kuri taip pat yra įrodymų reikalaujantis nusikaltimas, atvejų.

Daug kas tikėjosi, kad šie rinkimai nušluos nuo žemės paviršiaus buvusius merus. Ne vienoje savivaldybėje taip ir nutiko. Tačiau ne vienoje nutiko ir priešingai. Ir tikrai ne todėl, kad čia žmonės būtų įbauginti, papirkti ar, atleiskite man, kvaili.

Greičiau todėl, kad tai – pilietiškų ir mąstančių žmonių bendruomenės, kurias nelengva suvilioti tuščiais pažadais ir sudėtinga jomis manipuliuoti.

Bet būtent tokios bendruomenės priverčia pasitempti politikus ir labai aukštai iškels kartelę tiesiogiai išrinktiems merams.

Gerbiu bendruomenių nuomonę ir džiaugiuosi, kad esu vienos jų narys.
Man norisi atsiprašyti merus rinkusių žmonių už tuos politikus, kurie nesugeba garbingai pralaimėti. Už jų atstovus, kurie pralaimėjimą mėgina aiškinti ir teisinti neva neteisingu žmonių pasirinkimu.

Visi garsiai mėgstame kalbėti apie demokratines vertybes. Šiuose merų rinkimuose žmonių išreikšta valia ir yra pati aukščiausia demokratinė vertybė. Kviečiu parodyti jai deramą pagarbą.

Taip pat kviečiu nusiimti visažinių karūnas, kalbant apie savivaldybių reikalus, nes dažnai jie aptarinėjami demonstruojant tokį diletantiškumą, kad gėda klausyti. Bet, ko gero, kitaip ir būti negali, kai politikos naujokai, gražiomis pilietinėmis idėjomis pridengę savo interesus, nori išlįsti į dienos šviesą ir būti joje pastebėti.

Jeigu jiems kada nors iš tiesų pradės rūpėti savivaldybių reikalai, siūlyčiau atvažiuoti į konkrečią savivaldybę, kad ir Druskininkų, ir pasidomėti realiomis investicijomis, bei jų pritraukimo galimybėmis.

Tada galbūt paaiškėtų, kodėl daugelyje mažųjų ir atokių savivaldybių užsienio investicijos vienam gyventojui yra gerokai mažesnės nei Lietuvos vidurkis, nors reikia pridurti, kad ne vienoje tokioje savivaldybėje bendras investicijų rodiklis nėra toks jau prastas, o savivaldybėms vienodai svarbios tiek užsienio, tiek ir visos kitos investicijos, kurios kuria pridėtinę vertę mūsų miestams ir bendruomenėms.

Bet problema ta, kad pagal galiojančią teisinę bazę, periferinės savivaldybės investuotojams, išskyrus savo gerus norus, daugiau nelabai ką išskirtinio gali pasiūlyti. Ir tais įstatyminiais dalykais norintiems garsiai kalbėti apie savivaldybių reikalus labai vertėtų pasidomėti.

Gal tuomet dingtų noras švaistytis tokiais išminties perlais ir būtų lengviau suprasti, kad savivaldybės nekuria darbo vietų ir jų tikslas yra ne didinti etatų skaičiaus joms priklausančiose įstaigose.

Visoms savivaldybėms įstatyme yra nustatytos iš biudžeto finansuojamų darbo vietų „žirklės“, iš kurių ribų nė viena savivaldybė neleidžia sau išlipti dėl paprasčiausios priežasties – neturi lėšų. Pagrindinis savivaldybių uždavinys – sukurti palankią aplinką verslui, kam savivaldybės ir skiria daug dėmesio.

Savivaldybių biudžetai iki šiol nėra grąžinti į prieškrizinį lygį ir visos savivaldybės jau daugelį metų priverstos laviruoti, kad minimaliomis sąnaudomis, kurių kaštai nuolat auga, būtų užtikrintas kokybiškas visų žmonėms būtinų paslaugų tiekimas, kad įtikintų ir skatintų verslininkus kurti darbo vietas, kad įgyvendintų bendruomenėms reikalingus projektus.
O bendruomenės visas šias pastangas labai realiai ir adekvačiai įvertina vieną kartą per ketverius metus. Padėkokime joms už tai, nė akimirkai neužmiršdami, kad ketveri metai netrukus prabėgti ir žmonės vėl ateis vertinti ne plakatų, o darbų.