Kai kurie kažkodėl pakėlė nustebusias akis, suraukė antakius, grąžo rankas...

Ir ką gi tokio pasakė Prezidentė? Pasakė tai, ką nuolat kalbėjo, rašė visi, kas netingi, ištisus keturiolika metų. Tik imk ir semk tas žinias abiem saujomis.

Tačiau atmintį gaivinti verta, o jauni žmonės to gal net ir nežino.

Nuo Sovietų Sąjungos laikų visos su energetika susijusios įmonės buvo ir tebėra Kremliaus politikos įrankiai užsienyje, kaip arti ar toli tas užsienis bebūtų. Tyrinėjant Valstybės saugumo departamento (VSD) veiklą 2006 metais tuometiniame Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete (NSGK) gavau daug vertingos patirties apie tai, kaip rusiškomis dujomis daroma politika. Paprasčiausias būdas – tarpininkai. Ne kiekvienam suvirintojui ar mokslininkui Kremlius skiria prabangią malonę perpardavinėti dujas vienoje ar kitoje valstybėje. Paprastai gautu pelnu reikia dalintis ne tik su šeimininkais, bet ir skirti lėšų politinės įtakos, tėvynainių ar kitokiems nustatytiems projektams. Tokius nurodymus Kremliuje pasirašo labai aukšti pareigūnai.

Taigi V. Uspaskich buvo sėkmingas žmogus – Kremlius jį pasirinko vos atkūrus Lietuvoje Nepriklausomybę. Pinigai greitai sukrito, kapitalas plėtėsi, pasirinktas Lietuvos vidurys – Kėdainiai – tapo ekonomine ir politine būsimų startų į Lietuvos politiką platforma.

Apie tai buvo daug rašyta prieš dešimtmetį. Primiršusiems primenu:
„Žinoma, kad pirmąsias didžiules paskolas su V.Uspaskichu susijusios įmonės pradėjo gauti 1995 metais. Jas suteikė JAV įregistruota ofšorinė bendrovė EPP.

Tuo metu mažai kam žinomas V.Uspaskichas be jokių garantijų iš EPP kelis kartus gavo milijono dolerių ir didesnes paskolas. Duodama šias paskolas pati EPP buvo nemoki, nesugebėjo atsiskaityti su JAV mokesčių inspekcija.

Prokuratūros duomenimis, už šiuos pinigus buvo perkamos įvairios Lietuvos įmonės.

Tad tos mįslingos paskolos bei iš „Jangilos“ uždirbti milijonai tapo tuo pagrindu, kuris leido V. Uspaskichui tapti Kėdainių valdovu, laimėti šio krašto simpatijas ir kartu su savo partija tapti populiariam visoje šalyje.“ („Kauno diena“, 2004-08-12)

Kai kurie analitikai, pavyzdžiui, lenkas Jósef Darski straipsnyje „KGB plėtoja verslą“  rašo dar atviriau:

„V. Uspaskichui teko atsistatydinti, jis buvo apkaltintas finansiniais ir mokestiniais pažeidimais, dalyvavimu nusikalstamoje grupuotėje, neteisėtu dujų importavimu ir pan. Rugsėjį jis pabėgo į Maskvą – o iš tikrųjų, kaip teigė tuometinis VRM sekretorius Albinas Januška, jam buvo leista išvykti, nes jis buvo susijęs su Rusijos užsienio žvalgybos tarnyba (buvusia KGB I vyriausiąja valdyba). Šiame kontekste Pakso ir Uspaskicho istoriją galima laikyti įvairių Rusijos tarnybų varžytuvėmis Lietuvoje arba parama perspektyvesniam agentui.“

Taigi V. Uspaskich turto ir politinės karjeros pradžia – tipiška visoms griuvusios Sovietų Sąjungos valstybėms. KGB struktūros investavo pinigus į jiems perspektyvius žmones. Žmones, kurie nesibodės meluoti, korumpuoti ir atidirbti.

Apie V. Uspaskich padirbtą A. Plechanovo akademijos diplomą ir jo pabėgimą į Maskvą, tikiuosi, visi dar prisimena. Šie faktai taip pat logiškai gulasi į Prezidentės ištartos frazės turinį.
Noriu priminti, kad šiuo metu teisme nagrinėjama ir Darbo partijos advokatų sėkmingai vilkinama vadinamoji „juodosios buhalterijos“ byla atsirado iš žvalgybinio tyrimo Valstybės saugumo departamente. Nemanau, kad kam nors reikia aiškinti, jog žvalgybinis tyrimas atsiranda ne iš kokios nors paprastosios korupcijos epizodų. Buvo tiriamos sąsajos su Rusijos spec. tarnybomis, tai akivaizdu. Tos informacijos turėjo būti ne vienas puslapis.

Įdomiausias ir atskirai nagrinėtinas yra Artūro Paulausko vaidmuo Viktoro Uspaskich gyvenime. Ir ne garsiąją brangią tvorą, kurią finansavo geras bičiulis V. Uspaskich, turiu minty. Dar gyvendamas ir dirbdamas Kėdainiuose, V. Uspaskich pradėjo savo politikos kelią su A. Paulausko „Naująja Sąjunga“. Su ja ir atėjo į 2000 m. Seimą, tapo Ekonomikos komiteto pirmininku, vėliau – ministru. Kokia katė tarp jų perbėgo apie 2004- uosius, sunku pasakyti. Manau, kad tai susiję su vadinamųjų „valstybininkų“ ir R. Stonio draugyste bei pastarojo kivirčais su V. Uspaskich. Tiesiog susikibo du posovietiniai Kremliaus bičiuliai Lietuvoje. Dėl to išlėkė iš pareigų Seimo pirmininkas A. Paulauskas, griuvo A. Brazausko Vyriausybė.

A. Paulauskas 2006 m. apie V. Uspaskich ryšius su Rusija yra pareiškęs daug atviriau ir konkrečiau, nei dabar sako D. Grybauskaitė.

A. Paulauskas: „Aš turiu minty V. Uspaskichą, kuriam valstybės reikalai yra nesuprantami, ir R. Paksą, kuris mato, remdamas Uspaskichą, galimybę reabilituotis ir tos dvi figūros yra naudojamos kaip instrumentai tiems tikslams pasiekti, ir aš čia galvoju, kad tos jėgos sėdi ne mūsų šaly.“

Žurnalistas: „Scenarijus yra rašomas ne Lietuvoje, turit omeny Rusijos specialiąsias tarnybas?“

A. Paulauskas: „Nu, tarkim taip nenorėčiau dabar kategoriškai teigti, bet aš manau, kad iš tiesų yra rašomas scenarijus, ne čia, ne Lietuvoj, o galbūt ir toj pačioj jūsų paminėtoj šaly“.

Kažkodėl už tokius žodžius nei L. Graužinienė, nei V. Uspaskich į teismą tuometinio Seimo pirmininko nepadavė. Atvirkščiai, po kelerių metų lyg paklydusią avelę priglaudė Darbo partijoje.
Tačiau visa V. Uspaskich prorusiška esmė atsiskleidė pastarosiomis dienomis, kai jis Ukrainos okupacijos akivaizdoje parėmė V. Putino politiką, prieš tai dar davęs interviu Kremliaus valdybos valdomam propagandos portalui „RuBaltic“. Jame jis, lyg koks A. Paleckis, apšmeižė Lietuvą, sakydamas, jog mūsų krašte yra įvesta diktatūra. Kremliaus, kuriam vadovauja diktatorius, portalui – apie diktatūrą Lietuvoje! 

Nežinau, kiek ilgai tokie žmonės – įrankiai šokdins taip nelengvai iš sovietinio marazmo išeinančią Lietuvą. Turbūt tol, kol Putino režimas vykdys savo minkštąsias galias buvusios Sovietų sąjungos užgrobtose teritorijose. 

Liustracija – vienintelis būdas apsivalyti. Prezidentės drąsūs žodžiai liustruoja korumpuotas Kremliaus įtakas. Ir tai yra gerai. Kad ir kaip bebūtų, kas yra kas geriau žinoti dabar, negu, sakykim, per kokį nors paskutinį Vyriausybės posėdį po ultimatumo.

Iki šiol Kremliui tarnavę ar pasidavę „minkštųjų galių“ įtakai turi suprasti, kad jų šeimininkas Kremliuje pralaimėjo. Pralaimėdamas Maidane ir brutaliai okupuodamas Krymą, Putinas prarado ne tik Ukrainą, bet visą imperijos atstatymo perspektyvą. Pralaimi labai skausmingai, todėl elgiasi beprotiškai ir neprognozuojamai. 

Iki šiol Lietuvoje Kremliaus šeimininkui tarnavę ar jo „minkštąsias galias“ aptarnavę veikėjai taip pat konvulsingai nervinasi, nežinodami, kas jų laukia, kai šeimininkas taip kompromituojasi pasaulyje ir pralaimi. Panašiai nervinosi ištikimai tarnavę SSSR ir jos tarnyboms po Kovo 11-osios. Jiems buvo pasiūlyta garbingo sąskaitų su savo sąžine ir savo Tėvyne suvedimo programa – liustracijos programa. Nuoširdžiai atgailavę, galėjo savo „nuodėmes“ išpažinti valstybei, jiems buvo atleidžiama.

Lygiai taip pat ir dabar – reikia naujos liustracijos. Tiems, kurie aktyviai ir savanaudiškai tarnavo naujajam Kremliaus šeimininkui. Jie gali sau padėti, padėdami ir valstybei – sąžiningai liustruodamiesi, atvirai prisipažindami savo klaidas ir klystkelius, tarnaujant šeimininkui.

Gal tauta ir bus atlaidi.