Nors ir tenka konstatuoti, kad „penkių milijonų“ vertės projekto darbo santykių dalyje yra žymiai daugiau pasiekimų nei socialinio draudimo reformos dalyje, bet vis dėlto trūkumų nemažai.
Turime kurti ne teorinę, bet Lietuvai tinkamą sistemą
Pirmiausia, jei kalbame apie lankstesnius darbo santykius, tai lankstumas negali sukelti neigiamų, kaip žmonės sako, vergovinių darbo santykių. Lankstūs darbo santykiai, apie kuriuos kalbama socialiniame modelyje, tai teiginys, perimtas iš Danijos flexicurity (lankstumo ir užimtumo garantijos) sistemos.
Ši sistema įgyvendina laisvesnį ir lengvesnį žmogaus atleidimą iš darbo, bet jam beveik dvejus metus mokama 80 proc. jo atlyginimo dydžio socialinė pašalpa. Taigi asmeniui, netekusiam darbo, iškart padedama „pagalvė“ – valstybės sukurta socialinių išmokų sistema. Tokiomis sąlygomis atleistas iš darbo asmuo turi užtektinai galimybių ir alternatyvų ieškoti kito darbo be didelio streso, be didelio asmeninio biudžeto netekimo.
Jeigu Lietuvoje norėtume įgyvendinti tokią sistemą, tai darbdaviams reikėtų mokėti apytiksliai 2,5-3 proc. didesnį socialinio draudimo mokestį. Tai tikrai nemaži pinigai, kurie dar padidintų ir taip didelę darbo jėgos kainą. Tuomet šie papildomi pinigai nukeliautų į specialius draudimo fondus, iš kurių ir būtų mokama solidi pašalpa darbo netekusiems asmenims.
Tokie draudimo fondai pagal „naująjį socialinį modelį“ teoriškai yra numatyti, bet juos vėl žadama kaupti iš kažkokios „mistinės“ dalies – šešėlinės ekonomikos, papildomų pajamų į biudžetą ar panašių menamų išteklių.
Manau, kad jokios iš šešėlio ištrauktos pajamos mūsų neišgelbės, juo labiau kad tokiomis papildomomis pajamomis bei gautomis iš BVP augimo jau planuojama finansuoti ir pensijų reformą, ir krašto apsaugą ir skirti pinigų kitoms reikmėms. Primenu, kad jau iš šių metų SODROS biudžeto paimta, o ne pridėta daugiau nei vienas milijardas litų. Vadinasi, papildomų biudžeto pajamų tikrai nebus.
Kiek žinoma, papildomų mokesčių įvesti irgi neketinama. Tai iš kur lėšų daniškam modeliui įdiegti? Išvada aiški: turime kurti tokią darbo santykių sistemą, kuri atitiktų Lietuvos realybę, o ne tik vadovautis gerąja kitų šalių patirtimi, paimant tik jos mums patogią dalį ir atsisakant kainuojančios dalies. Bet tada kursime modifikuotą danišką sistema „flex“ be „security“ (lankstumą be saugumo).
Negalime įteisinti vergovės
Dabar pakalbėkime apie palengvintą darbuotojų atleidimo procedūrą. Kitose Europos valstybėse darbuotojai turi dar vieną saugumo garantiją – stiprias profesines sąjungas ir daugybę sričių, kuriose reglamentuojami kolektyviniai susitarimai. Vienos šakos dirbantieji sudaro sutartis su vyriausybe ir susitaria dėl tam tikrų socialinių garantijų dirbantiems tose srityse. Lietuvoje kolektyvinių susitarimų praktiškai nėra, o profsąjungos silpnos. Tai kas gins žmogų įvairios savivalės klausimais? Nėra kam ginti, išskyrus Darbo inspekciją, kuri dažnai reaguoja formaliai. Dar viena išeitis – žmogų paleisti gintis savarankiškai teisme.
Priėmę SADM teikiamus pasiūlymus gausime rezultatą, kad žmonės darbo vietoje jausis dar labiau nesaugūs, juos bus galima lengviau atleisti. Tikėtina, kad tuomet turėsime padidintą emigracijos bangą, nes žmonės ieškos darbo, kur jų teisės geriau ginamos.
Taigi siūlomi tokie „lankstūs“ darbo santykiai sukurs tokią sistemą, kuri dar labiau pablogins darbo santykius. Perspektyva tokia, kad Lietuvoje, tikėtina, turėsime dar mažiau darbo jėgos, o papildomai jos būsime priversti vežtis iš išorės, nes imigrantai sutiks dirbti bet kokiomis sąlygomis, kad tik gautų darbo. Ar mes to norime?
Jeigu kalbame apie lankstesnius darbo santykius, tai reikia eiti visai priešingu keliu – numatyti įvairesnes įdarbinimo formas. Tai buvo pradėjusi XV, Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė, įvedus kvitų sistemas žemės ūkiui, mažąsias bendrijas – šeimos įmones. Visa tai ir visos kitos įmanomos priemonės skatina lankstesnius darbo santykius.
Galima būtų diskutuoti apie galimybę aukštos kvalifikacijos, didelius atlyginimus gaunantiems darbuotojams sudaryti lankstesnes darbo sutartis. Kadangi jų atlyginimai ir taip aukšti ir jiems Darbo biržos garantijų reikia mažiau, nes jie gali užsidirbti atsidėti ateičiai lėšų. Kitaip sakant, toks žmogus galės sau pats „pasidėti pagalvę“.
Taigi šiame projekte, be atskirų teigiamų dalykų, matau esminius sistemos trūkumus, kurių naujojo socialinio modelio pasiūlymų darbo santykių srityje tikrai būtų pavojinga įteisinti mūsų valstybėje, nes jis greičiau duotų daugiau žalos nei naudos.