Mamas gerbiame už jų nesavanaudišką pasiaukojamą ir besąlygišką meilę mums. Tačiau žinoma feminizmo radikalė ir ideologė Simone de Beauvoir, Jeano Paulio Sartre‘o gyvenimo palydovė savo veikale „Kita lytis“ paskelbė „Moterimi negimstama, ja tampama“, o motinystė ir santuoka – vergija.
Moterys agituotos atsisakyti neva jas žeminančios motinystės pašaukimo, o to nenorinčios daryti vertinamos kaip nemodernios ir atsilikusios. Nesunku atsekti, kad visos šios „auksinės mintys“ buvo pasisavintos iš marksistinės-komunistinės pasaulėžiūros, kuri šeimą laikė viena iš svarbiausių visuomenės blogybių
Paradoksalu, tačiau tokios „atsilikusios“ moterys dažniausiai ir yra mus užauginusios mamos, nes dažniausiai jos pasirinko auginti mus, o ne bet kuria kaina siekti karjeros. Net ir tos, kurios pačios ir artimųjų padedamos sugebėjo iškilti darbinėje sferoje, niekada nepaniekino ar neatsisakė motinystės, suvokdamos ją kai Aukščiausiojo suteiktą didžiausią dovaną moteriai.
Gaila, kad toks „modernus požiūris į mūsų mamas“ vis labiau įsigali visuomenėje, žiniasklaidoje, kultūroje ir politikoje. Aklai paisant tokio supratimo ir „modernus vaiko tėvas“ turėtų būti ne už šeimą ir vaikų auklėjimą atsakingas asmuo, bet laisvas kaip bitinas, skrendantis nuo vienos gėlės prie kitos.
Laikantis nuoseklios tokių modernios šeimos propagandistų logikos, „nemodernioje“ šeimoje vaikų auginti nepageidautina – juos reikia už menką pastabą vaikui (t.y. „emocinį smurtą“) atimti ir atiduoti „globėjams“ (geriausia vienos lyties). Juk pastariesiems, matote, verkiant reikia kitokio augintinio, nei, tarkim, kačiukas, asmeninėms ambicijoms patenkinti ir iškreiptam pseudo šeimos modeliui realizuoti, neatsižvelgiant į vaiko prigimtinę teisę turėti mamą moterį ir tėtį vyrą.
Toks mūsų motinų triūso vertinimas lietuvių pasaulėžiūrai svetimas. Mes įpratę matyti mūsų amžių išbandymus atlaikiusią šeimą. Gaila, kad svetimą žmogaus prigimčiai šeimos modelį mažumų atstovai visomis įmanomomis priemonėmis bando įtvirtinti Europos Sąjungoje, stengdamiesi įpiršti visiems europiečiams kaip dogmą, modernumo ir šaunumo įrodymą.
Argi nematome, kad senoji Europa palengva išmiršta, jos ekonomikai reikia vis daugiau emigrantų iš trečiųjų šalių, joje vis daugiau šeimos ir giminystės ryšius praradusių senyvų žmonių.
Joks sukurtas finansinis modelis mūsų neišgelbės. Juk ir pradedančiam ekonomistui aišku: nėra žmonių, nėra ekonomikos, nėra ekonomikos – nėra finansų. Ar mums tai tinka? Ar mums priimtinas toks konformistinis požiūris, vedantis tautą į išnykimą? Negi mus auginę mama ir tėtis buvo tokie „nemodernūs“? Argi mūsų jaunimas toks išsigimęs, kad nesvajoja sukurti tvirtą šeimą ir susilaukti vaikų?
Manau, kad atėjo laikas apginti mūsų mamų garbę dabar ir neleisti iš jų viešai tyčiotis, kaip tai daro pseudo modernūs „kitokių“ santuokų ar „modernaus“ gyvenimo būdo apologetai. Visi mes ir ypač – jaunimas – neturėtų pasiduoti tautos griovimo propagandai, finansuojamai neaiškių fondų. Mes turime gilias savo tradicijas, stiprų šeimos institutą, kurį turėtume puoselėti ir ginti, o ne pasiduoti svetimoms įtakoms, siekiančioms nušluoti mūsų tautą iš Europos žemėlapio.