Deja, siūlomame naujajame Darbo kodekse, šalia kelių vertingų pasiūlymų, tik Danijos modelio „lietuviška“ versija. Joje numatomas lengvesnis atleidimas iš darbo, o darbuotojas, praradęs įprastus saugiklius, deja, patenka į nedosnų mūsų draudimo nuo nedarbo sistemos glėbį. Kai tuo tarpu daniškame variante darbdaviai moka papildomą draudimą nuo nedarbo ir taip darbuotojui kurį laiką garantuojama parama netekus darbo.
Apie tai jau diskutuojama, tačiau dar niekas neatkreipė dėmesio į vieną įspūdingą naujai siūlomą formuluotę: „Darbo sutartimi galima nukrypti nuo šiame Kodekse ar kitose darbo teisės normose nustatytų imperatyvių taisyklių, išskyrus taisyklių, susijusių su maksimaliuoju darbo ir minimaliuoju poilsio laiku, darbo sutarties sudarymu ir pasibaigimu, minimaliuoju darbo užmokesčiu, darbuotojų sauga ir sveikata, lyčių lygybės ir nediskriminavimo kitais pagrindais, jei sutartimi pasiekiamas darbdavio ir darbuotojo interesų balansas“.
Verta įsiskaityti, darbo sutartis gali ir nesivadovauti Darbo kodekso nuostatomis. Tiesa, vis tiek reikia laikytis minimalios algos, maksimalaus darbo laiko, lyčių lygybės ir nediskriminavimo reikalavimų (kaip gi be jų?). Tačiau šiuose rėmuose galima tartis ignoruojant visas kitas kodekso nuostatas.
Kitaip sakant, naujojo Darbo kodekso galima ir nesilaikyti, jis nebūtinai geriausiai užtikrina darbdavių ir darbuotojų interesus. Paliekama galimybė visus „už, prieš ir bet“ apgalvoti ir subalansuoti patiems darbo sutarties dalyviams. Taigi Darbo kodeksas virsta orientacinėmis gairėmis – „Patariame daryti taip, jei patys nesutarsite kitaip“.
Ar daug surasime darbdavių, kurie darbo sutartyje altruistiškai prisirašys sau papildomų įsipareigojimų dirbančiajam? Gal tokia liberali dvasia ir patinka liberalams, bet kyla paprastas klausimas, ar kairiosios vyriausybės ekspertai perskaitė šias pataisas? O jeigu jas perskaitė, ar papasakojo apie jas socialdemokratams ir darbiečiams, lyg ir turintiems ginti darbo žmogų?
Tai tik dar aštriau verčia kelti klausimą, kaip apskritai buvo galima už tokius pinigus (abejoju, ar naujai sistemai paruošti nebūtų užtekę kompetentingų pačios SADM darbuotojų pastangų) pirkti paslaugą, nepasakant ekspertams, kokią darbo teisės sistemą norime sukurti? Pirmiausia reikia žinoti, ką siekiama sukurti, o ne slėpti savo nežinojimą po ekspertų siūlymais. Juk buvo galima pasiklausti darbdavių ir profesinių sąjungų nuomonės, deja, su jais apsvarstytos tik trečdalis pataisų.
Visa tai panašėja į audringos veiklos simuliaciją. Seimui, matyt, reikės sudaryti dar vieną darbo grupę, kuri iš pasiūlyto Darbo kodekso išgrynintų racionalias, visiems priimtinas idėjas, kitaip jis, greičiausiai, bus paliktas tobulinti kitam Seimui ir Vyriausybei.