Bet ar tikrai Kodeksas yra naudingas daugelio gyventojų interesams ir nėra įvedinėjamas dėl savitikslio „modernumo“? Tai nėra šiaip įstatymas. Jis aktualus absoliučiai kiekvienam Lietuvos gyventojui ir teoriškai turėjo potencialo palengvinti žmonių gyvenimą. Bet ar jis tikrai atneš saugumo jausmą, kurį, pasak mokslininkų (žinoma, ne ruošusių socialinio modelio projektą Vyriausybei), žmonės dažnai vertina labiau nei aukštesnį atlyginimą? O ar didins socialinę lygybę, pasitikėjimą valstybės politiniu elitu ir neskatins supurtyti sistemos iš pamatų, kaip įvyko Didžiojoje Britanijoje? Dėl viso to turiu gilių abejonių, todėl pritarti tokiam Kodeksui negalėjau, nepaisant to, kad jame yra gerų nuostatų, deja, paskandintų tarp neaiškiais motyvais valdančiųjų ir liberalų lyderių užregistruotų pataisų.
Apie tai, kad Kodeksas lengvins atleidimą, trumpins įspėjimo terminus ir kasmetines atostogas, numatys didesnius leistinus viršvalandžius, mažesnes išeitines išmokas visi jau išgirdo. Ką dar siūlo „modernusis“ Kodeksas?
• Pirmiausia, nors daugeliui akivaizdu, kad bandantis įsidarbinti darbuotojas yra silpnesnioji derybinė pusė, Kodeksu naikinama garantija, kad ginčo metu abejojant dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarties sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai.
• Kodeksas įpareigos darbuotojus vengti interesų konflikto, kas gali reikšti teisės dirbti galimai konkuruojančiose darbo vietose ribojimą. Pavyzdžiui, medikui – keliose gydymo įstaigose, mokytojui – keliose mokyklose, žurnalistui – keliuose žiniasklaidos kanaluose. Už tokį apribojimą neketinama skirti jokių kompensacijų. Tai paradoksalus apribojimas, turint omenyje dokumento autorių ir šalininkų principą, kad Kodeksas „turi būti rašomas darbštiems, o ne tinginiams“.
• Daugeliu aspektų Darbo kodeksui sugrąžinta pirminė išvaizda taip, tarytum Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas nebūtų metus laiko kartais ir po kelis sykius į savaitę jo svarstęs (kuo taip džiaugiasi kai kurie mūsų demokratiškos valstybės Seimo nariai). Kuo pasižymėjo pirmas projektas ir ką rasime priimtame Kodekse, tai „talpios“ frazės. Pavyzdžiui, išlyga, kad esant svarbioms priežastims darbdavys gali atsisakyti tenkinti prašymą laikinai dirbti ne visą darbo dieną. „Svarbios priežastys“ yra subjektyvus, neišmatuojamas ir nepatikrinamas apibrėžimas, todėl sudaro sąlygas darbdavio savivalei ir praktiškai paneigia galimybę dirbti ne visą darbo laiką. Taip pat Kodeksu atsisakyta už sutrumpintą darbo laiką mokėti kaip už visą darbo dieną, nors kalbama apie darbą kenksmingomis ir sudėtingomis sąlygomis. Tai prieštarauja civilizuotų šalių praktikai. Juk darbo sutrumpinimas yra ne darbuotojo sprendimas, bet kyla dėl darbo keliamos rizikos, kurios pasirinkti ir atsisakyti darbuotojas negali.
• Bene prasmingiausia ir naudingiausia naujove galėjusi tapti darbo sutarčių įvairovė taip pat virto galvos skausmu. Pritarta tam, kad terminuotos darbo sutartys galėtų būti taikomos nuolatiniam darbui, nors to nenumatys kolektyvinės sutartys, ir nepaisant to, kad tokia nuostata praktiškai panaikina objektyvios priežasties reikalavimą tokiai sutarčiai nuolatinio pobūdžio darbui sudaryti. Tuo tarpu pagal terminuotą darbo sutartį dirbančių darbuotojų garantijos ir galimybės apginti savo teises yra mažesnės. Be to, įvestos nenustatytos apimties darbo sutartys, kai darbo funkcijos atlikimo laikas iš anksto nenustatytas. Jos vienpusiškai pažeidžia darbuotojų interesus, nes darbuotojas negali planuoti savo nuo darbo laisvo laiko ir pajamų, tampa visiškai priklausomas nuo darbdavio bei gali likti be socialinio ir sveikatos draudimo, teisės į nedarbo socialinio draudimo išmoką, jeigu darbdavys per mėnesį jį kvies dirbti per mažą, pavyzdžiui, 8 valandų, skaičių. Seimas nesutiko šio straipsnio taisyti mano pasiūlymu, kad tokias sutartis būtų galima sudarinėti tik su jau socialiniu draudimu apdraustais žmonėmis, kuriems šis darbas būtų priemonė „prisidurti“, bet ne pagrindinis lėšų šaltinis.
• Atsisakyta darbdavių licencijavimo, taip sudarant sąlygas jų atsakomybės mažėjimui. Tai ypač pritaikytina darbdaviams, organizuojantiems darbuotojų įdarbinimą užsienyje, kurį kur kas sudėtingiau patikrinti kitais Lietuvos įstatymuose numatytais darbdavio veiklos vertinimais.
• Kasmetinės atostogos sumažintos ne tik eiliniams dirbantiesiems, bet ir neįgaliesiems bei asmenims iki 18 metų. Jų atostogos sutrumpintos trečdaliu – nuo 41 iki 25 dienų. Liberalui Gintarui Steponavičiui pasiūlius ir daugumui pritarus, nuspręsta, kad papildomų atostogų nenusipelnė ir kenksmingą ar ypatingo pobūdžio darbą dirbantys darbuotojai.
• Nenusipelnė ir jauni darbuotojai, tik ne atostogų, o galimybės kelti kvalifikaciją. Būtent tokias išvadas galime daryti po sprendimo, kad mokamas mokymosi atostogas, skirtas kvalifikacijos kėlimui, galės gauti išdirbę pas darbdavį bent penkerius metus.
• Su išimtimis, tačiau iš esmės įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva terminai atskirais atvejais sumažinti net keturis kartus nuo 4 iki 1 mėnesio. Taip pat leista nutraukti terminuotas darbo sutartimis su darbuotojomis jų nėštumo metu. Tai – ypač ydinga nuostata, žinant Lietuvoje vis dar paplitusią praktiką moteris dėl nepaaiškinamų priežasčių darbinti pagal terminuotas sutartis, kurias pagal naująjį Kodeksą bus galima tęsti iki 5 metų.
• Finaliniais Darbo kodekso pataisymais atsisakyta konkrečių ilgalaikių išmokų dydžio nustatymo už konkrečiai išdirbtą laiką. Todėl Kodekse nebeliko įsipareigojimo dėl ilgalaikio darbo išmokos dydžio. Galimai ji sieks vieno mėnesio išmoką už 5 darbo metus, bet ir ši išmoka bus išmokama su tam tikrais ribojimais.
• Kaip tikrai „drąsioje šalyje“ Seimas žengė tolyn nuo skandinavų, kurie didžiuojasi tuo, kad maždaug 3 iš 4 jų darbuotojų priklauso profesinėms sąjungoms, ir padarė beveik viską, kad jos po truputį sunyktų. Papildomos garantijos derybų dėl kolektyvinės sutarties metu paliktos tik profesinės sąjungos pirmininkui, tuo tarpu kitų profesinių sąjungų narių, taip pat prisiimančių papildomą riziką dalyvaujant derybose su darbdaviu, garantijos mažinamos. Taip kolektyvinių derybų metu darbdavys galės tokius darbuotojus atleisti darbdavio valia, išmokėdamas 6 mėnesinių atlyginimų dydžio išeitinę, jei darbdaviui toks atleidimas ilgoje perspektyvoje atrodys palankesnis nei darbuotojo derybose atstovaujama pozicija. Taip pat numatoma, kad valstybės institucijos spręs, ar taikyti papildomą apsaugą atleidimo iš darbo atveju profesinės sąjungos nariams, vykdantiems darbuotojų atstovavimą. Tai pažeistų profesinių sąjungų savarankiškumą ir nepriklausomumą nuo valstybinės valdžios institucijų, kas yra draudžiama tarptautiniais teisės aktais.
• Vyšnaite ant parūgusio Kodekso torto pavadinčiau tai, kad nuspręsta leisti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai kištis į Trišalės tarybos darbuotojų ir darbdavių šalių sudėtį. Tai pažeis partnerių lygiateisiškumo principą, nes ministerija kone pati spręs, kas derybose su jos atstovais atstovaus darbdavių organizacijų ir profesinių sąjungų interesus. Tokiu atveju, karštų diskusijų ir nepriklausomos partnerių nuomonės veikiausiai galime nelaukti.
Tai tik dalis Kodekso trūkumų. Kodėl jų nepastebėjo premjeras Algirdas Butkevičius arba prieš Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitete ir Trišalėje taryboje pasiektus kompromisus ryžtingai savo partiečius vertę balsuoti socialdemokratė Irena Šiaulienė ir darbietis Kęstutis Daukšys? O gal būtent jie ir yra tie, kuris Kodekso taip ir neperskaitė?
Štai kokį apytikrį vaizdelį turime. Kaip gamtos mokslų daktaras siūlau prieš Darbo kodekso įsigaliojimą visiems darbuotojams padaryti pilotinį eksperimentą ir išbandyti šį kūrinį ant Seimo daugumos partijų narių. O tada, jeigu jis jiems patiks ir pamatysime, kad žmonės, kurių vardu veikia socialdemokratų, darbiečių ir tvarkiečių politikai, džiūgauja dėl Kodekso atneštų pokyčių ir mato didesnę jo naudą nei žalą, pritaikysime jį ir likusiems darbuotojams.