Pinigus uždirbti turi žmonės. Nėra žmonių – nėra ekonomikos, nėra ekonomikos – nėra ir finansų. Tad kaip atrodys ES valstybės ateityje demografiniu požiūriu?
Demografinės prognozės atspindi labai aiškius skaičius. Dabar visoje ES gyvena 500 milijonai gyventojų. Žvelgiant į 2050 m. perspektyvą, iki tų metų gyventojų skaičius sumažės 23 mln. dėl mirties, o 68 mln. padidės dėl imigrantų. Kaip rodo demografinės prognozės, tokiose šalyse kaip Ispanija, Italija 2050 m. gyvens apie 30 proc. naujai atvykusių imigrantų iš trečiųjų šalių: Afrikos, Kinijos ir kitų. Taigi net trečdalis Europos bus apgyvendinta atvykėlių.
Ne ką geriau ir kitose valstybėse, kurios gana daug investuoja į socialinę sritį. Šiuo požiūriu vienoje iš pirmaujančių Švedijoje dėl imigracijos padaugės16 proc. gyventojų. Portugalijoje, Anglijoje šis procentas dar didesnis.
Toks imigrantų antplūdis neabejotinai bus didžiulis iššūkis valstybėms, sukels socialinę įtampą tarp tose valstybėje jau įsikūrusių atvykėlių ir naujai atvykusių. Prognozuojama, kad kils didžiulės priešpriešos, socialinės, religinės įtampos, netolerancija ir t.t.
ES jau prabylama, kad siekiant išlaikyti bent šiokį tokį ekonomikos augimą ir neatsilikti konkuruojant su kitais regionais, 60 mln. imigrantų turėtume įsileisti jau iki 2030 m. Galima tik įsivaizduoti, kokios bus to socialinės pasekmės.
Kodėl taip įvyko?
ES pastaraisiais dešimtmečiais komunistuojantys kairieji sistemiškai pradėjo naikinti tradicinę šeimą, kaip, anot jų, blogybių šaltinį. Šeimos vertybės pradėtos visokeriopai menkinti, vaiko auklėjimas perkeliamas valstybei, nuo ugdymo proceso izoliuojant tėvus. Moterys ir vyrai, besistengiantys išlaikyti tvirtas šeimas, viešumoje vis labiau rodomi kaip nemodernūs ir atsilikę. Viso to pasekmės liūdnos. Susilpnintus pirminę visuomenės ląstelę dramatiškai krito gimstamumas, kai tuo tarpu kitų regionų gyventojų skaičius sparčiai didėja. ES vienai moteriai tenka tik 1,7 vaiko, kai normaliam ES išgyvenimui reikia 2,1-2,2. Nė viena ES valstybė neatitinka šių standartų, išskyrus Kiprą ir Airiją. Kitos ES valstybės, nebijau pasakyti, išmiršta, arba, kaip mėginama užmaskuotai sakyti, – sensta. Daug kas sakys, kad gimstamumą reikia kelti didinant socialinę paramą. Iš dalies Lietuvai tai galima taikyti, tačiau, jeigu lygintume ES senbuvių statistiką, kiek investicijų socialiniai sferai skiriama kiekvienoje šalyje, įvairioms programos ir pan., ir gimstamumą tose šalyse, tai nerastume aiškios priklausomybės tarp investavimo į socialinę sritį ir didesnio gimstamumo. Tokios priklausomybės praktiškai nėra ir vien tik socialinių programų pagalba vaikų gimstamumo padidinti neįmanoma.
Taigi ES iškyla esminis klausimas, kas lėmė tokias pasekmes?
O atsakymas labai aiškus – ES pametė savo šaknis, savo pagrindą po kojomis, vertybių sistemą. Po Antrojo pasaulinio karo krikščioniškosios vertybės, šeima buvo gerbiamos ir būtent tai sukūrė Europos gerovę, iš kurios dabar gyvename. Visuomenė, su kairiųjų partijų pagalba, sunaikino šias vertybes ir toliau jas atkakliai griauna, stengdamasi pribaigti ES. Deja, šios problemos viešai nėra nagrinėjamos.
Deja, bet gyventojų skaičiaus mažėjimas yra tik ES problema. Kitose pasaulio valstybėse vyksta gyventojų gimstamumo bumas. Europoje susidariusią tuščią erdvę, kokias sienas ji bestatytų, užpildys žmonės, kurių regionuose yra perteklius. Taigi ES turi pirmiausia pripažinti savo esminę problemą, o po to spręsti antraeilius, trečiaeilius klausimus. Pavyzdžiui, vienas iš mūsų pirmininkavimo prioritetų socialinėje srityje – akcijų padalijimas įmonėse vyrams ir moterims lygiomis dalimis...
Kad tai pradėtume, ES reikia aiškiai įvardyti, jog šeimos ardymo politika nepasiteisino ir būtina skubiai ją keisti, nes kitaip ES neturi perspektyvos. Nors Lietuva imasi lyderystės vadovauti ES, tačiau mūsų politiniai lyderiai bijo įvardyti, kad Europa susiduria su didžiule socialinės srities krize ir tiesiai šviesiai tai pasakyti Europos lyderių susitikimuose.