Bet ir suklusę negali nieko suprasti. Aiškėja, kad Seime užregistruotas variantas skiriasi nuo svarstyto Vyriausybėje, o beveik du trečdaliai straipsnių tebesvarstomi Trišalėje taryboje... Kol pėdoms sumėtyti viešinami įvairūs darbiniai projekto variantai, būsimų pokyčių traukinys vis dėlto važiuoja į priekį, tad panagrinėkime bent oficialiai Seimui pateiktą dokumento variantą.
Šį kartą abejones kelia projekto nuostatos dėl terminuotų darbo sutarčių, siūlomos 66-68 straipsniuose. Jos be rimtos priežasties praktiškai leidžia darbdaviui sudarinėti terminuotas darbo sutartis su darbuotoju iki 2 metų, o remiantis 67.4 straipsniu – ir iki... 5 metų!
Praktikoje su terminuotomis darbo sutartimis nesusidūrusiems laimingiesiems primenu, kad dirbančius pagal tokias sutartis atleisti be pagrįstos motyvacijos ir garantijų yra kur kas lengviau nei dirbančius, pagal neterminuotą (t.y. nuolatinę) darbo sutartį. Tačiau pagal dabar siūlomą kodeksą darbdavys praktiškai turės galimybę visus darbuotojus įdarbinti laikinai.
Vyriausybė neįvertino arba neatsižvelgė į tai, kad Europos Sąjungos mastu būtent neterminuota darbo sutartis yra ir turi būti laikoma įprasta darbo sutarčių rūšimi. Įsitikinti nesunku. Kiekvienam interneto vartotojui prieinama ES Tarybos direktyva 1999/70/EB. Jos Bendrojoje dalyje pabrėžiamas ES socialinių partnerių sutarimas, kad nepaisant būtinybės propaguoti lankstaus darbo formas, neterminuotos darbo sutartys yra bendriausia darbo santykių forma, padedanti gerinti pagal jas dirbančių darbuotojų gyvenimo kokybę bei jų darbo rezultatus. Ar mums vis „lankstinant“ darbo santykius, mūsų darbuotojams nekils noras dirbti ir gerovę kurti kitose, darbuotoją labiau gerbiančiose, šalyse? Tokių grėsmių neturėtume ignoruoti, suprasdami, kas yra tikroji valstybės varomoji jėga.
Ne itin stebina faktas, kad darbo santykių lankstumo eksperimentai, įpakuoti terminuotų sutarčių pavidalu, nebus plėtojama tarp valdininkų, nes jų darbo santykius reglamentuoja kiti įstatymai. Socialinio teisingumo ir solidarumo pojūčio visuomenėje šios pataisos tikrai nepridės.
Įteisinus tokią potencialiai masinių terminuotų sutarčių praktiką, nepavydėtinoje padėtyje vėl atsidurtų ir vaikus auginančios šeimos. Greta jau numatomų mažinti vaikus auginančių darbuotojų garantijų (pavyzdžiui, pagal 27 straipsnį neprivalomais tampa „mamadieniai“), pagal 60.1 straipsnį su pagal terminuotas sutartis dirbančiomis moterimis darbo sutartis būtų galima nutraukti nėštumo metu. Galime beveik neabejoti, kad tai mažintų gimstatumą, kadangi nėštumai bus vėlinami niekada neateinančiam „tinkamesniam“ metui, kuomet galbūt nebeteks dirbti pagal laikinas, kur kas mažiau garantijų suteikiančias sutartis.
Įdomu, kaip ateityje galima tikėtis geresnių socialinių garantijų, kurių taip pavydime Vakarams, kai nebeįmanoma atsakyti į elementarų klausimą, kas gi dirbs? Emigrantai ištarė „ne“ nelaukę tokio sprendimo. Galbūt keisime juos viskam pakančiais imigrantais iš už ES ribų?
Esu įsitikinęs, kad būdami Europos dalimi ir gerbdami visus savo piliečius, o ne vien darbdavius, Seime šiuos straipsnius turėtume pakeisti. Tačiau vienas klausimas vis tiek neduoda ramybės: ar tikrai tokias pataisas pateikusiai Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai vadovauja DARBO partijos atstovai, ir ar nėra taip, kad socialdemokratai tik gegužės 1 d. prisimena, kad turėtų dirbti darbininkų labui?