Krepšinis – komandinis sportas. Treneris, patyrusių bei jaunų žaidėjų derinys, komandos gydytojas, psichologas ir skautai yra tarsi vienas kumštis, viena komanda, kurios konstruktuvaus darbo būdu gali pasiekti aukščiausius rezultatus.
Jeigu krepšinio rinktinė būtų sudaroma tais pačiais principais, kaip yra formuojamos politinės koalicijos, niekada nebūtume patekę ne tik į olimpiadą, bet ir Europos krepšinio čempionatą.
Prisimename auksinius Arvydo Sabonio ir kitų didžiųjų krepšinio meistrų laikus, dukart Olimpiados bronzos medalio laimėtojus Barselonoje (1992) ir Atlantoje (1996). Tačiau prieš 2000 metų Sidnėjaus olimpiadą traumų ir kartų kaitos “išvarginta” rinktinė be Arvydo Sabonio ir Artūro Karnišovo pirmasias rungtynes pralaimėjimo italams (Sidnėjaus olimpiadoje). Sakėme – blogai, jaunimas nepasiruošęs. Kas buvo toliau – prisimename puikiai. Pusfinalyje visa Lietuva užgniaužusi kvapą žiūrėjo, kaip pro šalį skrenda Šarūno Jasikevičiaus tritaškis, galėjęs atvesti Lietuvos komandą į Olimpiados finalą. Namo parsivežėme bronzą.
Niekas iš krepšininkų nesitikėjo gerų rezultatų ir 2010 metais. Nurašėme, sakėme, kad jauni, nieko negali. Tačiau kai ketvirtfinalyje rinktinė kovojo su Argentinos komanda ir jau po trijų kėlinių juos traiškė 40 taškų skirtumu, mes jais tikėjome. Pusfinalyje nusileidę JAV rinktinei, krepšininkai su bronzos medaliais namuose buvo pasitikti kaip didvyriai. Patyrusių ir jaunų žaidėjų derinys padarė tai, ką šiandien prisimename kaip sėkmę.
Paralelių tarp sporto ir politikos yra daug. Viena iš jų – kaskart keičiantis kartoms, keičiantis žmonėms tiek sporte, tiek politikoje visada kalbame, kad naujokai neištemps, o ankstesnė sudėtis buvo geresnė. Tačiau kiekvieną kartą atsiranda po Valančiūną, Kleizą, Jasikevičių ar bet kurį kitą lyderį, kuris ištempia varžybas ar visą čempionatą. Tik sudėties kaita leido Lietuvos nacionalinei vyrų krepšinio rinktinei išlikti tarp stipriausių pasaulio komandų.
Skirtingu laiku reikalingi skirtingi lyderiai. Kaip politikoje, taip ir krepšinyje viskas keičiasi labai greitai. Kiek daugiau nei prieš dešimtmetį Europoje krepšininkai atakai turėjo 30, o ne 24 sekundes, žaidė 2, o ne 4 kėlinius. Žaidimas buvo lėtesnis, tačiau dabar viskas pasikeitė: geras krepšininkas yra tas, kuris yra greitas ir universalus.
1989 metais Lietuvai pradėjus kelią į laisvę, iškilo tie politikai, kurie nebijojo stoti prieš sovietinį režimą. Jie nepabūgo pareikšti “Lithuania is not Russia”, kad Lietuva išstoja iš SSRS, ir nebijojo tuometinėje Aukščiausioje Taryboje paskelbti Lietuvos nepriklausomybę.
Ar 1989 metais buvę aktyvūs politikai gali būti naudingi Lietuvos žmonėms ir šiandien? Esu įsitikinęs, kad šiandien politikai turi būti kitokie, nei jie buvo 1989 ar 2000 metais. Net ir Arvydas Sabonis savo geriausioje formoje vargu ar suspėtų su šiandieninio krepšinio tempu.
Panaši situacija yra ir krepšinio komandose. 2000 ir 2010 metais sakėme, kad nieko nelaimėsime, nes manėme, kad komandoje yra tik keli „geri“ (vyresni) krepšininkai, o jaunimėlis dar nepasiruošęs žengti į aikštę, tačiau patirties ir jaunystės derinys davė gerų rezultatų.
Nuostatos, galiojančios krepšinyje, yra gyvos ir politikoje. Dar vis bijome naujovių, bijome įleisti jaunus žmones į savivaldą, tikime „politikos vilkų“ pažadais, kad tik jie žino, kas yra naudinga Lietuvos žmonėms.
Praėję rinkimai įrodo, kad ir jauni žmonės gali ir privalo dalyvauti politikoje. Kartais per daug impulsyvūs, per daug entiuziastingi bei klystantys, bet nauji vėjai ir naujos idėjos yra būtinos Lietuvai.
Simboliška, jog 2015 metais keturiose šalyse vyks Europos krepšinio čempionatas, o ant jaunų Lietuvos nacionalinėje rinktinės narių bus pastatytas visos komandos rezultatas.
2015 metų pradžioje vyks savivaldos rinkimai, kokia bus Lietuvos politikų rinktinė?