R. Burokas. D. Gineikaitė – Darbo partijos veido atspindys

 (119)
Skandalingos ir anekdotinės istorijos, susijusios su Darbo partijos veikėjais, tokiais kaip Viktoras Uspaskichas ar Daiva Gineikaitė, yra tarsi partijos veido atspindys, o gal greičiau grimasa.
Ramūnas Burokas
Ramūnas Burokas
© Asmeninio archyvo nuotr.

Suklastoti diplomai, girtumą sukeliantis dantų skalavimo skystis, sukeisti kraujo mėginiai – ledkalnio viršūnė, o po vandeniu – ne tik juodosios buhalterijos, bet, matyt, paskandinta dar ir daugiau tamsių dalykų.

Iš pradžių vadinta vieno asmens partija – kaip ir tas asmuo, išgyvenusi pakilimą ir tam tikrą euforiją su „čečiotkom“ bei dainom, – Darbo partija kartu su savo „legendinėmis asmenybėmis“ ritasi žemyn nuokalne. Patys darbiečiai neslepia – dabar nuotaikos „čemodaninės“, reikia krautis lagaminus ir ieškotis naujų šiltų vietų.

Šiltos vietos ir postai atspindi šios partijos narių vertybes ir tikslus. Naujausia istorija su šiaip ne taip atsistatydinusia Nacionalinės žemės tarnybos direktore Daiva Gineikaite – tarsi atspindys šios partijos ideologijos. Rinkėjus ji taip pat viliojo mojuodama skaičiukais. Darbiečiai atviri: tikslas – pinigai.

Partijos ir jos skandalingų legendinių asmenybių fasadas neblogai nutinkuotas – žmonės nori ir moka save pateikti, demonstruoti, nestokoja visų kitų žmogiškų savybių – mėgsta gerai uždirbti, gerai atrodyti ir smagiai pasilinksminti. Išskirtinis gebėjimas – žūtbūt siekia postų, vietų. Ir kažkaip juos gauna. „Legendines“ darbiečių asmenybes gaubia legendos apie jų nesantuokinius ryšius, kurie glaudžiai persipynę su partiniais ir darbiniais postų siekimo bei gavimo reikalais.

Žmogiškos „legendų“ savybės anksčiau ar vėliau vulkanais - skandalais išsiveržia lauk per nutinkuotą fasadą ir neretai pakiša koją jų politinei karjerai, nes politikoje geras uždarbis ir įvaizdis – dar ne viskas. Partijos įkūrėjas Viktoras Uspaskich iš pradžių pagarsėjo aukštosios mokyklos diplomo klastotėmis, paskui paaiškėjo istorijos, kaip jo partija buvo kuriama ir palaikoma verslo pinigais bei slepiamais mokesčiais.

O paskutiniai Nacionalinės žemės tarnybos direktorės (dabar jau buvusios) nuotykiai virto Nacionaliniais girtumo įrodymo ypatumais. „Taip turėjo būti“, – prasitarė vienas iš tarnybos darbuotų, paliudijęs, kad direktorė ne kartą, būdama neaiškios būklės, mėgo ir važinėti, ir vakarais skambinti pavaldiniams bei duoti abejotinus nurodymus.

Nelabai ką nustebino ir akiplėšiški D. Gineikaitės pareiškimai Žemės ūkio ministrei, kad ji buvusi blaivi. Keista, kad patyrusi politikė darbiečių ministrė Virginija Baltraitienė tai priėmė ir viešai pateikė kaip gryną pinigą – Gineikaitė tuoj turės blaivumo „įrodymus“.

Ne pirmą kartą į darbiečių reikalus teko įsikišti specialiosioms tarnyboms, kad išsuktų sukčių sumegztus mazgus. To nepakako. D. Gineikaitei užteko įžūlumo teisme pareikšti, jog ji apgirto nuo burnos skalavimo skysčio!

Tai davė peno masiniams televizijos naujienų reporterių eksperimentams – gerti burnos skalavimo skysčius ir viešai demonstruoti nulines promiles. O policijos pagautieji girti už vairo kaip savo girtumo įrodymu mojuoja burnos kvapo gaivikliais ir panašiais buteliukais. Gineikaitės metodas tapo nacionaliniu.

Vis dėlto, kaip tokios „gineikaitės“ atsiranda tokiuose postuose? Pasirodo tokių „gineikaičių“ Darbo partijos kuruojamose tarnybose labai nemažai. Tos pačios D. Gineikaitės patarėjas Gintaras Furmanavičius, kaip vėliau paaiškėjo, buvo įdarbintas irgi be jokių konkursų.

Turbūt ne veltui pats DP įkūrėjas yra ir termino „atkatai“ autorius. O galimų „atkatų“ modelių toli ieškoti nereikia. Prieš pat D. Gineikaitės vairavimo benefisą buvo paviešintas faktas, kad NŽT išnuomojo valstybinės žemės sklypą 55 metams verslo bendrovei, kuri, neva, ten pasistatė pastatą. Paaiškėjo, kad prestižiniame sostinės Žvėryno rajone toje vietoje jokio pastato net nebuvo. Turbūt tai standartinis atvejis, kaip galima gauti „atkatą“. Tokių ir panašių NŽT atvejų dabar vieno po kito imasi specialiosios tarnybos.

Laukiančio paskutiniojo teismo dienos Viktoro Uspaskicho bandymai atsiriboti nuo partijos nenuplovė šios partijos veido. Jis išlindo Gineikaitės pavidalu. Pagiringas rytas po fiestų išaušęs D. Gineikaitei tikriausiai aušta ir pačiai partijai. Ir jokie burnos skalavimo skysčiai to kvapelio ar vaizdelio, matyt, irgi nenuplaus.

Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Politiko akimis

A. Bilotaitė. Atkurti tikėjimą Lietuva (152)

Po visų gegužės įvykių norisi klausti, ar Lietuva, kaip demokratija, jau pasiekė dugną? Ar įmanoma žemiau nukristi? Prarasti dar daugiau pasitikėjimo, nuvilti daugiau žmonių? Kaip Lietuvos politikams tai „pavyksta“? Ar dar apskritai galima išbristi iš korupcijos ir valstybės grobstymo?

R. Budbergytė. Krovinių vežimas geležinkeliu – vis dar ne ant tų bėgių (29)

Vienas esminių Europos pramonės bei paslaugų sektoriaus konkurencingumo veiksnių – efektyvus prekių transportavimas, kuris taip pat turi didžiulę įtaką ekonominiam augimui ir darbo vietų kūrimui.

D. Petrulis. Oligarchas, kuris apsimetė žaliu valstiečiu (114)

Spėkite, apie kokią personą Kazimiera Prunskienė, kai iš jos buvo bandoma paveržti partijos pirmininkės regalijas, pasakė: „Tik tegu nebando apsimesti baudžiauninku ar valstiečiu!“?

K. Traškevičius. Marijampolėje socialinio būsto plėtrą lydi neskaidrumo šešėliai (14)

2015 metais Marijampolėje naujai pastatytame socialiniams būstams skirtame daugiabutyje įsikūrė pirmieji gyventojai.

B. Markauskas. „Valstiečiai“ vakar, šiandien ir rytoj (35)

Didėjant Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) populiarumui žmonėms, ketinantiems balsuoti už sąjungą, kyla natūralus klausimas, kodėl jos pavadinime yra žodis „valstiečiai“.