Dvylika metų vadovavęs Tėvynės sąjungai – Lietuvos krikščionims demokratams (TS-LKD), Andrius Kubilius staiga paskelbė, kad nebesieks perrinkimo didžiausios dešiniosios politinės jėgos lyderiu.
Nuožmiausiems A. Kubiliaus politiniams oponentams, praradusiems 5 merų kėdes ir šiaip, prastai atrodžiusiems savivaldos rinkimuose, tai buvo muzika ausims: tiek metų kalę prie kryžiaus TS-LKD lyderį, jie pagaliau pasiekė savo tikslą. Naujienų svetainės tendencingai skelbė, kad A. Kubilius traukiasi, nes konservatoriai pralošė savivaldos rinkimus, atiduodami savo svarbiausią kozirį - Kauną. Daugelis oponentų trynė rankomis iš džiaugsmo: juk pasitraukus A. Kubiliui, prie partijos vairo stos ne kas kitas, o vyresnė partietė Irena Degutienė, viena labiausiai patyrusių Lietuvos politikių.
O patirtis, kaip žinia, didelis privalumas. Jei užsimerksime prieš tai, kad dažnai ji ateina klumpant. I. Degutienė – ne išimtis. Daugelis dar ir dabar prisimena, kaip gudriai apsukta aplink pirštą, politikė susipyko su šalies Prezidente, o vėliau šios kampanijos dalimi tapęs įrašas papildė vieno iš kandidatų į prezidentus rinkimų reklamos klipus.
Bet I. Degutienei ir dabar nesiseka – palikdamas konservatorių lyderio kėdę, į ją A. Kubilius pasiūlė pasodinti Gabrielių Landsbergį. Tai logiškas ir paaiškinamas pasiūlymas įsivaizduojant, ko nori rinkėjas Lietuvoje. Seniai kalbama, kad seno kirpimo politikus būtina keisti iššūkių nebijančia jaunuolių gvardija.
Klausimas tik, - ar buvo geresnis pasirinkimas?
Pakankamai aktyvi jaunoji konservatorė Radvilė Morkūnaitė nesugebėjo patekti į Europos Parlamentą antrai kadencijai, o Seimo vienmandatę apygardą pralošė liberalui Šarūnui Gustainiui. Įžvalgus ir drąsus jaunuolis Mykolas Majauskas mėgino užimti sostinės mero poziciją, tačiau rinkimai parodė, kad vienas lauke - ne karys. Agnė Bilotaitė? Jauna ir patyrusi, tačiau vienmandatę apygardą pralaimėjo Petrui Gražuliui, o Klaipėdos miesto mero rinkimuose vos 805 balsais aplenkė Iriną Rozovą. Taigi, tikrai niekas negali lygintis su G. Landsbergiu, nors partinės patirties turi gal ir gerokai daugiau.
Diskusijų apie konservatorių pasirinkimą irgi buvo daug, tačiau šmaikščiausiai šioje istorijoje pasirodė... socialdemokratai. Dar tiksliau – prieš konservatorių lyderio kandidatūrą piestu stojęs G. Kirkilas. Ilgametis socialdemokratų vadovas suprato, kad šis žingsnis kaimyninėje partijoje sutelks rinkėjų dėmesį ir balsus, mat daugelis vilsis suteikti šansą naujam veidui, o partijos patriotai nenubrauks ir senelio laimėjimų. Sunku bus socialdemokratams ir debatuose: nebus ko kalti prie kryžiaus, blogiausio premjero A. Kubiliaus nebeliks, naktinių reformų jaunimas dar nedarė, o ir G. Landsbergio darbai Europos parlamente matomi ir giriami.
Bėda dar ir kita: socialdemokratai “atjauninti” savo partijos tikrai negalvoja, o ir neturi kuo. Europos parlamento sąrašo pirmojo penketuko amžiaus vidurkis 60,5 metų, vienintelis vilčių teikiantis jaunas politikas - Juras Požėla - pakištas po septyniom spynom, o kitų, ryškesnių kandidatų nėra. Todėl ir pratrūko G. Kirkilas, viešai teigdamas, kad G. Lansbergio išrinkimas konservatorių lyderiu šiai partijai taptų katastrofa ir pabaiga.
Ieškodamas atsakymo, nematau čia nuoširdaus susirūpinimo, veikiau, - klyksmą iš pavydo. Senoji socdemų gvardija, daugybę metų neprileidusi prie partijos elito jaunesnių, tiesiog užlipo ant grėblio. O viso to išraiška: G. Kirkilo klyksmas kaip tarppartinis pavydas, bandant sumenkinti konservatorius, einančius modernėjimo ir atsinaujinimo keliu.
Per šiuos savivaldos rinkimus domėjausi ne tik žemiečių socialdemokratų sąrašu Raseinių krašte, tačiau ir gretimuose rajonuose. Visi jie vienodi: garbingo amžiaus "šauktinių klaneliai", metų metais neįsileidžiantys jaunų žmonių... Sakoma, žuvis genda nuo galvos ir tai nestebina: Seimo frakcijos tik pakartoja tai, kad su partiniu gyvenimu vyksta visoje Lietuvoje. Konservatorių gretose yra tikrai nemažai jaunų ir jau matomų politikų, socialdemokratai – tarsi pelkė ar senai užsistovėjęs ežero vanduo.
Nenoriu tapti dar vienu balsu, agituojančiu už G. Landsbergį (juolab kad tai tik konservatorių partijos, o ne prašalaičių reikalas), tačiau pritariu žmonėms, skatinantiems aktyvų jaunų politikų įsitraukimą į politiką. Juk stipriai pasirodę savivaldos rinkimuose nepriklausomų, nepartinių politikų sąrašai ir nauji veidai aiškus signalas, kad tauta nuo užsistovėjusio politinio gyvenimo pavargo.