Labai svarbios prielaidos šeimai sukurti yra meilė ir aistra. Psichoterapinėje praktikoje dažnai tenka narplioti atvejus, kai buvusi karšta meilė išgaruoja tarsi dūmas arba įsiplieskia už šeimos ribų. Ar tai turėtų būti sąlyga šeimai iširti? Tada kyla klausimas, kurgi pasideda kiti jausmai? Tokie, kaip pagarba, pareiga, pasiaukojimas, atsakomybė, priesaika, švelnumas? Ir daug kitų žmogiškų jausmų, kurie gimsta ir subręsta šeimoje? Kur ta vyriška ambicija: „Moku moterį pažinti, ant rankų nešioti, gėlę į plaukus įsegti; esu stiprus, nenugalimas, nepakeičiamas“. Moteriška amžina širdies giesmė: „Mano vienintelis, mano mylimasis, bučiuoju tavo akis..Pagimdysiu tau kūdikį....“ Gyvenime tokie žodžiai neištariami bet kam ar kiekvienam, dieviškas elgesys ne kiekvienam atskleidžiamas...
Be dieviškumo galių žmogus, tiek vyras, tiek moteris, nuskursta, surambėja, asmenybė blunka. Šeima ir yra ta erdvė, kur vyksta pagrindiniai psichiniai procesai: mąstymas, elgesys, emocijų pasireiškimai, jų potvyniai ir atoslūgiai. Gyvenant šeimoje bendraujama su sutuoktiniu, vaikais, tėvais, giminių nariais, draugais. Bedravimas pareikalauja išmanymo bei pastangų, kartu tarsi veidrodis parodo šeiminių santykių įvairiausias puses.
Šeima tai pirmiausia gyvenimas ne vienumoje, gyvas žmogus gyvena šalia, tenka domėtis, kuom gi jis gyvena, kokios mintys, rūpesčiai ar džiaugsmai jo širdį valdo. Reikalingas empatijos jausmas, kada savąjį žmogų imi pažinti iš žvilgsnio, balso tono, noro ar nenoro kalbėtis, iš kvapo ar judesio. Ir dar daug šeiminės abėcėlės ženklų išmokstama perskaityti. Formuojama šeiminė aura, atmosfera, jausmas. Tenka kalbėtis, klausti, klausytis, atsakyti, šypsotis. Kartu valgyti ir kartu miegoti. Protėvių išmintis labai paprasta, bet tiksli: šeima -tai vyras, moteris, lova, duona, vaikas ir Dievas. Iki mirties. O paskui- bendras kapas.
Pastarojo laikotarpio debatai šeiminiais klausimais skamba neįprastu būdu, rizikingais teiginiais , kad gyvename vieną kartą, tai gyvenimas skirtas turėtų būti tik tarsi sau pačiam? Tai ko gi jis vertas, jei gyventi tik dėl savęs? Vienas sau žmogus yra tarsi dreifuojanti valtis. Be krypties. Manyčiau, kad labai rizikinga skatinti gyvenimą dėl savęs ir nusigrežimą nuo šalia esančio. Tokiu būdu žadinamas egoizmas, blokuojama galimybė ugdyti žmogiškus jausmus. Klinikinės praktikos metu sutikta labai daug pacientų, išsakančių viltį susikurti prasmingą asmeninį gyvenimą, sukurti šeimą, norą būti reikalingu ir mylimu. Žmonės nori išreikšti savo kilnius ir pasiaukojančius jausmus, nori mylėti ir būti mylimi.
Tai pati sveikiausia pozicija ir adekvatūs, normalūs siekiai. Pagaliau, visi turime savo šeimas, turime tėvą, mamą, savo vaikus, ir tai yra brangiausi žmonės kiekvieno gyvenime, kurių nepkaeis nei draugai, nei kaimynai nei karjeros ar projektų, partneriai. Pamenu, per studijas vieno vakarėlio metu besilinksmindami studentai kartu filosofavom apie merginų ir vaikinų žavesį, ir visam laikui įsiminė vieno grupioko pasakyti žodžiai: „Niekas taip nepapuošia moters kaip vestuvinis žiedas, tai svarbi moters charakteristika“.Tada dar visi buvom be šeimų, bet kupini svajonių. Sukurti šeimą ir joje gyventi- tai yra niekada nesibaigiančios aukštojo mokslo studijos ir dažni egzaminai.
Pastaruoju laikotarpiu šeima išgyvena krizę. Tą reikėtų identifikuoti, ir ieškoti būdų šeimai sustiprinti, padėti, o ne ją pribaigti, išardyti. Iširusi šeima visada atneša skaudžią patirtį, ir asmenybę traumuoja. Vieni atsigauna, o kiti niekada- arba pakartoja klaidas, arba vienumoje ritasi į tolimesnį asmenybės sunykimą. Bet kuri suirusi šeima byloja apie asmenybės pralaimėjimą: arba nemokėjai tinkamai pasirinkti, arba nemokėjai sugyventi.Tokias istorijas tenka narplioti, konsultuojant psichikos pacientus. O kur dar iširusių šeimų vaikų likimai, jiems įvaryti kompleksai. Vėliau jie bijo ar nenori patys kurti šeimos, arba atvirkščiai- skuba tą daryti su bet kuriuo greičiausiai pasitaikiusiu partneriu, slapta svajodami pasielgti kitaip, tačiau paprastai atkartoja jiems žinoma elgesio modelį.
Gydytojo profesijoje šeiminės anamnezės žinojimas yra būtinas, privalomas, taigi šeiminis gyvenimas svarbus sveikatai. Ypač tai svarbi informacija psichiatrinėje praktikoje.Psichiatras pradeda savąjį interviu klausimais apie kilmę, šeimą, kurioje gimė ir augo pacientas, ligas šeimoje bei giminėje. Ne veltui patarlė: „Obuolys nuo obels netoli terieda“ žinotina psichiatrui- gautus atsakymus tuoj pat tenka kliniškai įvertinti ir sieti su dabartine ligonio būkle. Mano pacientai žino, kad mes kalbame ir apie intymiąsias šeimines paslaptis, pavyzdžiui ar atėjo jie į šį pasaulį iš meilės.
Pokalbiai apie seksualinį gyvenimą būna kertinė informacinja, padedanti gydytojui susigaudyti, kas gi iš tikrųjų vyksta ir kodėl. Jau renkant anamnezę, šeiminio turinio klausimai būna terapiniai ir atsakymai į juos gydytojui signalizuoja daugybę simptomų bei ženklų klinikiniam mąstymui, Tai kaip gi galėčiau teigti, kad pilna šeima nėra vertybė? Suaugęs žmogus turi visas galimybes keistis, dvasiškai augti ir turėti pilnavertį bei vertingą gyvenimą šseimoje.
Vakarų Europos bei Šiaurės Amerikos psichiatrijos vadovėliai po kelias dalis skiria šeminių santykių nagrinėjimui, vertindami juos kaip svarbius psichikos būsenai. Britų psichiatrijos vadovelis šeima apibrėžia kaip fundamentalų vienetą, visuomenės ląstelę, kurioje vyksta labai svarbi žmogaus gyvenimo dinamika. Nepaisant šeimos gyvenimo specifikos, papročių, mitų, legendų ir folkloro įvairių kultūrų šeiminių santykių jėga turi galios veikti kiekvieną asmenį, ir to poveikio pavyzdžiais savo ruožtu formuoti moralės bei politikos dėsnius visuomenėje.
Per pastaruosius 150 metų įvairios naujos akademinės disciplinos,jų tarpe antropologija, sociologija, socialinė istorija skyrė nemažai dėmesio įvairioms šeimos struktūroms, esančioms įvairiose kultūrose įvairiais istoriniais periodais.Vakarų medicina, orientuota daugiau į genetinį ligų perdavimo mechanizmą, į šeimą atsižvelgdavo ribotai, dėmesį sutelkdama daugiau į asmenį ir nepakankamai į asmens sugebėjimą turėti asmeninius santykius, tame tarpe ir pasitenkinimą teikiančius šeimyninius santykius.
Zigmundo Froido įdomūs ir provokuojantys pasisakymai apie santuokinius bei šeiminius santykius bei jų reikšmę asmens normalios psichinės būsenos raidai bei patologinių mechanizmų formavimosi prielaidas yra aptinkami daugybėje jo raštų vietų. Froido pasekėjai surinko ir apibendrino jo formuluotes, pavyzdžiui J.C. Flugel‘is 1921 metais išleido pirmąjį detalų psichoanalitinį šeiminių santykių vadovėlį.
Tuo tarpu Indijoje Froido teorijos neįgijo populiarumo, šioje šalyje vietos psichiatrams Froidas žinotinas dėl bendro išsilavinimo, tačiau jo teorijos nerekomenduojamos taikyti šeimos terapijos seansams, kaip rizikingos ir galinčios išprovokuoti šeimos suirimą- indai turi savo šeiminių santykių filosofiją, kuri remiasi ne konfliktų sprendimo menu, bet sugebėjimu išpildyti savas pareigas.Rytuose teigiama:„Padaryk, kas tau priklauso padaryti, ir turėsi ramybę“. Rytuose yra labiau vertinamas ne sugebėjimas konfliktus spręsti, bet sugebėjimas jų išvengti, tuo remiasi ir indiškoji psichoterapija. Indijoje būdinga gyventi šeimoje ištisoms kartoms ( joint family), šeimoje visada yra įvairaus amžiaus žmonių, ir reikalinga daug išminties visiems sugyventi.
Jungtinėje Karalystėje (JK) vaiko auklėjimo gairės ir darbas su probleminiu vaiku bei jo tėvais remiasi Anos Froid, Melanie Klein ir Donald Winnicot idėjomis, dažniausiai dirbama su mama, nagrinėjama, kaip mamos nerimas atsiliepia jos vaikams ir sukelia pastarųjų psichopatologines būsenas. Šis darbas JK yra vis dažniau patikimas socialiniams darbuotojams ir tik retais atvejais psichiatrams. Tuo tarpu JAV vaiko psichikos formavimosi tyrimų ir praktikos pagrindinis akcentas yra vaiko emocinės separcijos nuo šeimos kryptingas ugdymas.
Mums gi reikėtų ieškoti savų būdų, kaip padėti šeimai atsigauti, sustiprėti, atrasti efektyvius šeimos puoselėjimo mechanizmus, o ne griauti ar ardyti, ar ieškoti šeimai alternatyvių gyvenimo būdų.Šeima visada yra ir bus žmogaus šaknys.Ir vertybė, kurią galime turėti arba prarasti.