Ne pirmas vandalizmo aktas, susijęs su tautinės nesantaikos kurstymu, nes tai nėra nei patriotinis, nei šventę menantis veiksmas. Kodėl vandalai savo taikiniu pasirinko būtent A. Vivulskio vardo mokyklą? Norisi priminti iškilaus architekto, kurio suprojektuotas Trijų kryžių paminklas yra tapęs vienu Vilniaus simbolių, skulptoriui Petrui Rimšai Paryžiuje kažkada sakytus žodžius: „Dirbsiu Lietuvai – lenkai turi nemažai dailininkų, o lietuviams jų labai trūksta“. Deja, bet sienų tepliotojus tai nedomina.
Glaudžiai persipynę lietuvių ir lenkų tautų likimai, ryškios kultūrinės sąsajos ir kartais neišvengiami ginčai – turbūt suprantama gyvenimo kaimynystėje išdava. Istorija žymi ir šviesesnes, ir tamsesnes akimirkas, ypač Vilniuje ir Vilniaus krašte, kuris tarpukario okupacijos laikotarpiu mena (1932-1935 m.) lietuviškų mokyklų uždarymą.
Tačiau dabar pirmiausia sau turėtume atsakyti, kuo nuspalvintą ateitį norime matyti. Pastaruoju metu stebėjome įvairius kliuvinius konstruktyviam Lietuvos ir Lenkijos dialogui užsimegzti. Ir viena, ir kita pusė, sulaukusi tinkamos progos, naudojo ganėtinai kietą ir aštrią retoriką, kurios tikslai neretai buvo susiję vien su aistrų visuomenėje pakurstymu. Glaudus ir sąžiningas tarpusavio dialogas sunkiai įmanomas, kai kiekviena pusė klausimus kelia pasitarusi tiktai pati su savimi.
Todėl norisi priminti, kad praėjo beveik dvidešimt metų nuo 1994 m. balandžio 26 dienos, kuomet Vilniuje buvo pasirašyta dvišalė Lietuvos ir Lenkijos Draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis. Beje, ši sutartis nelengvai skynėsi kelią, būta įvairių ginčų.
Mano galva, naudinga prisiminti esminius šio svarbus dokumento susitarimus. Atsižvelgiant į sutartį, abi šalys įsipareigojo kurti savo santykius „tarpusavio pagarbos, pasitikėjimo, lygiateisiškumo ir geros kaimynystės dvasia“.
Maža to, aiškiai įvardyta, kad asmenys, priklausantys lietuvių tautinei mažumai Lenkijos Respublikoje, kaip ir lenkų tautinės mažumos atstovai Lietuvoje, turi teisę „laisvai reikšti, saugoti ir plėtoti savo tautinį, kultūrinį, kalbinį bei religinį tapatumą be jokios diskriminacijos ir visiškos lygybės prieš įstatymus sąlygomis“.
Dvišalėje sutartyje pažymėta, kad „kiekvienas asmuo, priklausantis lietuvių tautinei mažumai Lenkijos Respublikoje ir lenkų tautinei mažumai Lietuvos Respublikoje, privalo būti, kaip ir kiekvienas pilietis, lojalus valstybei, kurioje jis gyvena, ir vadovautis jos įstatymuose numatytomis pareigomis“.
Abi šalys patvirtino, kad priklausymas tautinei mažumai yra asmens individualaus pasirinkimo reikalas, negalintis sukelti jam jokių neigiamų pasekmių. Be to, niekas negali būti verčiamas įrodinėti savo tautybę ar jos atsižadėti.
Nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų garsėjome savo tolerancija valstybėje gyvenančių kitų tautų atžvilgiu ir tuo didžiavomės. Tačiau būtent tolerancijos, pagrįstos pagarba ir geranoriškumu, būtent dabar ir pritrūksta.
Ką galėtume padaryti kurdami naujas šiuolaikinės tolerancijos tradicijas? Pirmiausia, derėtų aiškiai pripažinti ir remti Lietuvoje gyvenančių skirtingų tautų identitetą, kultūrinę ir tautinę saviraišką. Svarbu suprasti, kad lietuvių tapatybei jokiu būdu negrasina tautinių bendrijų kultūrinis savarankiškumas.
Antra – turime rezervų ugdyti ir skatinti Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų pilietinį lojalumą valstybei. Lietuva nebegali likti pasyvaus stebėtojo vaidmenyje, todėl metas imtis veiksmų ir labiau atsigręžti į bendruomenes. Ne tautybė, o pilietybė turėtų būti svarbiausia jungtis su valstybe, kurioje gyvenama. Ypač aktualu, kad proveržio būtų pasiekta Vilniaus krašte, kurio gyventojai ne visuomet jaučia pakankamą ryšį su Lietuvos valstybe.
Trečia, privalome įdėti pastangų ir rasti būdų, kaip paspartinti regionų, kuriuose dominuoja tautinės bendrijos, ekonominę ir socialinę plėtrą. Jeigu tautinių mažumų atstovai nemato perspektyvų susikurti gerovę savo gyvenamoje aplinkoje, jų pilnavertė integracija Lietuvos visuomenėje ir lojalumas šaliai sunkiai pasiekiamas. Ne mažiau svarbu ir pilnaverčiai išspręsti klausimą dėl nuoseklios tautinių mažumų bendrijų integracijos į Lietuvos švietimo sistemą.
Taigi siūlyčiau išsikelti naujus tikslus ir kartu ieškoti visiems Lietuvos piliečiams naudingų sprendimų. Pagaliau, vadovaukimės principu, kad kiekvienas naujas sprendimas, darantis įtaką tautinėms bendrijoms, turėtų tiktai gerinti jų padėtį, ir tai nereikėtų laikyti nuolaidžiavimu.
Likime orūs, veikime protingai, bet nebūkime kietakakčiai.