Ši svarba yra dvejopo pobūdžio – istorinio ir konstitutyvinio. Istoriškai žvelgiant, būtent krikščionybė leido susiformuoti tokiai žmogiškojo individo ir jo laisvės sampratai, kurios terpėje galėjo atsirasti liberalizmo, ypač atsakingo liberalizmo politinė doktrina. Konstitutyvinis liberalizmui santykio su krikščionybe pobūdis atsiskleidžia tame, kad krikščionybės etiniame ir socialiniame mokyme, tiek katalikiškoje, tiek protestantiškoje jo versijoje, atsakingasis liberalizmas randa reikiamus savo paties doktrinai idėjinius ramsčius bei egzistencinį impulsą savo veiklai.
Istoriniu požiūriu, krikščionybė bei judaizmas sudarė tą beveik vienintelę pasaulyje civilizaciją, kurioje atsirado abu esminiai atsakingojo liberalizmo idėjiniai principai – žmogiškojo individo, kaip asmens, ir jo laisvės sampratos.
Tai, kad į žmogų buvo imta žiūrėti ne kaip į visuomenės atomą, kurio funkcija išsisemtų tarnavimu kokiai nors bendrijai, bet kaip į savaime vertingą asmenį, kaip į absoliučių prigimtinių teisių subjektą, kaip į unikalų, nepakeičiamą, jokiam kitam tikslui, išskyrus patį asmenį, nesubordinuojamą individą, kaip į patį aukščiausią žemės esinį, lėmė Biblija paremtas žydų ir krikščionių teologinis mokymas apie kiekvieno individualaus žmogaus, kaip Dievo paveikslo, statusą. Tai – pamatinis teiginys, kurio prasmę būtina įsisavinti kiekvienam, ieškančiam liberalizmo ir krikščionybės sąsajų.
Kalbant apie liberalizmo ir judaizmo bei krikščionybės ryšį laisvės sąvokos atžvilgiu, tvirtiname: būtent judaizme ir krikščionybėje atsirado ta fundamentali ontologinė laisvės forma, kurioje vėliau galėjo įsikūnyti visos Vakarų civilizacijoje žinomos laisvės. Paprasčiau tariant, judaizme ir krikščionybėje pirmą kartą žmonijos istorijoje žmogus įgijo galimybę tapti laisvu, o ši galimybė sudarė ir iki šiol sudaro lemiamą impulsą bet kokiai kitai laisvės formai, net ir nusistačiusiai anti-religiškai, atsirasti. Visos iki-judaistinės ir iki-krikščioniškos civilizacijos pasižymi tam tikru mitais paremtu socialiniu modeliu, kuriame bet kokia nuo oficialios doktrinos tolstanti tiesos paieška, bet koks kritinis mąstymas yra baudžiamas mirtimi. Biblinis mokymas, dar radikaliau nei maždaug tuo pat metu atsiradusi graikų filosofija, įvedė individualaus kritinio mąstymo, nukreipto prieš uždarą tradiciją, galimybę, taigi individualios laisvės principą. Tai įvyko, pagal šį mokymą įvedus dvasinės ir pasaulietinės valdžios atskyrimo principą, kurį reiktų laikyti tolima, tačiau tiesiogine demokratijos ištaka: atskyrus dvasinę, Dievo vardu kalbančią, galią nuo pasaulietinės valdžios, atsirado galimybė pastarąją kritikuoti, atėmus iš jos juridinę galią teisti už tai mirtimi. Bibliniame mokyme esminę vietą užimą pranašas, ypatingas individas (pranašo pašaukimą gali gauti bet koks izraelitas – žemdirbys, dvariškis, vaikas; atkreipkime dėmesį, kad vėliau krikščionys save vadins pranašų tauta), kuris girdi Dievo balsą, suteikiantį jam teisę ne tik kritikuoti, bet ir nepaklusti pasaulietinei valdžiai, jei šios įsakai prieštarauja teisingumo principams. Atsiranda politinės valdžios kontrolės, kurią vykdyti turi teisę kiekvienas visuomenės narys, galimybė – esminė demokratijos sąlyga. Detalų šio naujo pasaulio istorijoje kritinio mąstymo atsiradimo proceso eigos, jo įtakos Vakarų visuomenės vystymuisi, aprašymą palikdamas kitam kartui, nurodysiu tik svarbiausius dalykus, kuriuos turėtų žinoti kiekvienas, tiriantis liberalizmo ir krikščionybės sąsajas:
1. Instituciškai dvasinės ir pasaulietinės valdžių atskyrimo principas, įtvirtintas Kristaus žodžių „kas Cezario – Cezariui, kas Dievo – Dievui“, buvo realizuojamas pirmiausia krikščioniškoje viduramžių visuomenėje Vakarų Europoje (čia reiktų susilaikyti nuo mums iki kaulų įaugusių stereotipinių vertinimų apie šio toli gražu nevienalyčio laikmečio tamsumą ar totalitarizmą – bet tai taip pat atskiro tyrimo reikalaujanti tema), vėliau protestantų (iš esmės, kalvinistų) revoliucijų metu Anglijoje, Nyderlanduose, kuriantis JAV, pagaliau šiuolaikinėse liberaliose demokratijose, kurių svarbiausi teoretikai buvo atviri krikščionys. Nėra atsitiktinumas tai, kad liberaliosios demokratijos atsirado tik krikščioniškos tradicijos civilizacijai priklausančiose šalyse.
2. Minėtas „Dievo balsas“, galimai girdimas kiekvieno individo, - tikrasis individo laisvės šaltinis, - krikščioniškoje filosofijoje buvo imtas traktuoti kaip individualios sąžinės balsas. Kitaip tariant, bibliniame mokyme aptinkame to, ką vadiname sąžinės laisve, laikoma aukščiausia tiesos instancija, ištakas. Tai reiškia, kad žmogaus teisių doktrina, sudaranti liberalios demokratijos pamatą, yra įsišaknijusi krikščioniškoje mintyje, ką pademonstruotų intelektualinės tradicijos, einančios nuo Tomo Akviniečio iki Salamankos mokyklos tomistų (XVI a.) bei iki Grocijaus, Pufendorfo, Locko, tyrimas.
3. Judaistinė ir krikščioniškoji tiesos samprata yra tokio pobūdžio, kad niekada negali būti uždaryta į kokią nors konceptualią schemą: Dievas ir jo nuolat kuriamas pasaulis yra kiekvieną akimirką didesni už tai, ką jau apie juos sužinojome ir ką ištarėme. Ši žmogaus proto ribų doktrina yra tipiškas krikščioniškosios teologijos produktas, sudaręs simbiozę su graikiškosios filosofijos racionalumu. Ją išpažino ir plėtojo praktiškai visi krikščionių mastytojai nuo Bažnyčios Tėvų ir Deniso Areopagito iki pat švento Kryžiaus Jono, o jų darbą tęsė protestantų mąstytojai, neatsitiktinai tapę ir liberalizmo doktrinos kūrėjais – Grocijus, Miltonas, Lockas, Baylis, Mill ir kt. Kartu ši doktrina reiškia, kad žmogaus mąstymui, ieškančiam tiesos, atsiveria begalybės horizontas, nes nė vieną akimirką jis negali tvirtinti radęs galutinę konceptais išreiškiamą tiesą. Iš čia – šis kategorinis imperatyvas: individualiam asmeniui privalo būti suteikta absoliuti mąstymo laisvė, arba, kalbant negatyvu, niekas neturi teisės drausti, riboti ar kitaip trikdyti asmeninių tiesos paieškų proceso. Dar daugiau.
Kadangi, pasak krikščioniškosios filosofijos, Dievo, taigi galutinės tiesos, bent jau šiame pasaulyje niekas negali pažinti iki galo, yra pripažįstama teisė žmogui klysti, klaidą suvokiant kaip tinkamą priemonę pasistūmėti tiesos paieškose nuo tos akimirkos, kai buvo suvoktas klaidos klaidingumas. Pagal krikščioniškąją mintį, tiesos pobūdis turi „sąžinės balso“ pobūdį, o sąžinei reikia paklusti net tada, kai, kitų nuomone, ji klysta (doktrina, laikoma esmine Katalikų Bažnyčios moralinėje teologijoje), net tada, kai per ją bylojantis „Dievo balsas“ buvo suvoktas dalinai ar iškreiptai.
Pažymėtina, kad ši iš krikščionybės kilusi tiesos samprata galų gale įteisina tokį tolerancijos laipsnį, kad pripažįsta teisę, ieškant tiesos, palikti pačią krikščionybę, nors ir perspėja, kad toks žingsnis gali grėsti fundamentalaus laisvės pojūčio praradimu. Kaip teigia prancūzų filosofas Marcel Gauchet, „krikščionybė yra išėjimo iš religijos religija“. Iš kitos pusės, ši tiesos samprata neveda į tiesos reliatyvizmo doktriną (tiksliau, šios doktrinos išpažinimas reikštų, kad buvo pasinaudota krikščionybės suteikta teise palikti krikščionybę), pasak kurios tiesa priklauso nuo mano subjektyvios nuomonės. Pagal krikščionišką sampratą, tiesa yra objektyvi ir pažini, tačiau šis pažinimas yra vertintinas tik kaip dalinis arba, dvasingiau tariant, kaip intuityvus dalyvavimas aukštesnėje, galutinėje, čia mums dar konceptualiai nepažįstamoje dieviškoje tiesoje.
Politinėje plotmėje ši iš krikščionybės kilusi tiesos samprata pagrindžia reikalavimą valstybei ne tik gerbti, bet ir sudaryti sąlygas kiekvienam piliečiui realizuoti laisvai pasirinktą gyvenimo projektą, reikalavimą, kuris sudaro atsakingo liberalizmo esmę.
4. Ekonominis liberalizmas ir laisvos rinkos idėja, kurios pirmųjų išraiškų reikia ieškoti katalikiškoje tomistinėje Salamankos mokykloje (XVI a.), gimė pirmiausia dėl krikščioniškų teologinių motyvų – kaip geriausia priemonė mažinti visuomenės skurdą. Pirmieji ekonominio liberalizmo teoretikai buvo kalvinistai ir jansenistai: Nicole, Boisguilbert, de Gournay, Quesnay, Turgot, Say, Destutt de Tracy, Bastiat ir kt. (XVI-XVII a.) Šių autorių, griežtos askezės ir moralinio puritonizmo išpažinėjų, tekstuose laisvosios rinkos idėja yra bekompromisiškai subordinuojama skurdo mažinimo projektui, o pati teorija yra paremta aiškių ir išimtinai teologinių motyvų: individualios iniciatyvos teisė, laisvos prekybos ir individualaus darbo teisė bei kiti laisvos rinkos pamatiniai elementai natūraliai kyla iš krikščioniškos moralės, netgi eschatologijos, t. y. jie traktuojami kaip būtinos priemonės ruošti pasaulį antrajam Kristaus atėjimui. Taigi, ekonominio atsakingojo liberalizmo esmė, reiškiama teiginyje, kad laisvoji rinka yra vienintelis sėkmingo ekonominio visuomenės vystomosi variklis, privalomai saistomas etinio imperatyvo tarnauti ne vien savininko, bet ir visos visuomenės gerovei, yra taip pat įsišaknijęs krikščionybėje.
Tačiau nepaneigiamas yra faktas, kad pati krikščionybė, tiek katalikiškoje, tiek protestantiškoje, tiek ortodoksiškoje versijoje, reguliariai atsitraukdavo nuo savo pačios teigiamos tiesos sampratos. Apie tai liudija gausūs istoriniai faktai apie kitaminčių persekiojimą, gėdingus Bažnyčios vadovų sandėrius su pasaulietine valdžia, išduodančios asmens laisvės idėją teologijos palaikymas, aklas dogmatizmas, lazdos moralė ir t. t. Tokia savo pačios esmės išdavystės praktika nėra būdinga tik krikščionybei – jos apraiškų aptiksime iki valios bet kokioje kitoje religinio ar pasaulietinio pobūdžio civilizacijoje. Vis dėlto krikščioniškoji civilizacija iš kitų išsiskiria nepalyginamai stipresne tendencija pripažinti savo klaidas ir netgi už jas atsiprašyti, kaip kad popiežius Jonas Paulius II ne kartą yra atsiprašęs už istorines Bažnyčios kaltes (žydų ir rasistinio pobūdžio persekiojimus, Galilėjo ir kitų sąžinės laisvės kalinių procesus ir t. t.) Mūsų laikais Katalikų Bažnyčios mokymas, ypač įtvirtintas II-ojo Vatikano susirinkimo nutarimų bei Jono Pauliaus II išleistų dokumentų, vėl stipriai akcentuoja būtent tuos asmeninio ir socialinio gyvenimo elementus, kurie politinėje plotmėje remia atsakingo liberalizmo doktriną.