Tampa padoru taip įsukti milijonines mokesčių mokėtojų pinigų sumas į garsiosios scenos rekonstrukciją, kad dešimtmetį prokurorai negalėtų atpainioti, kiek tai susiję su aitvarais, padauginusiais teatro vadovo turtus.
Tampa etiška iš valstybinės kultūros įstaigos banko sąskaitos legaliai perpumpuoti šimtatūkstantines sumas į vadovo sūnaus įmonės sąskaitą, iš kurios po kiek laiko sūnus rūpestingam tėveliui atseikėja dalį gautų pinigų už vertingas konsultacijas.
Ir viskas tai daroma ne dėl savęs, o dėl kultūros. Tik nežinia, iš kur atsirado tokia „nesusivokianti“ kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson, kuri ėmė ir suabejojo tokiu Gintauto Kėvišo pasiaukojimu Lietuvos nacionalinei kultūrai.
Ji net išdrįso nekreipti dėmesio į Lietuvos nacionalinės filharmonijos Generalinės direktorės Rūtos Prusevičienės, Lietuvos nacionalinio dramos teatro Generalinio direktoriaus Martyno Budraičio, Nacionalinio Kauno dramos teatro Generalinio direktoriaus Egidijaus Stanciko ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų Fausto Latėno, Algirdo Martinaičio, Zbignevo Ibelhaupto, Rūtos Rikterės įspėjimą, kad toks jos elgesys su Generaliniu direktoriumi Gintautu Kėvišu „nepadeda kultūros plėtrai, jos meninio lygmens kėlimui“ ir gali sukelti egzistencinę grėsmę mūsų kultūrai...
Negana to, ministrė viešai pareiškė: „Nacionalinių kultūros įstaigų vadovams turi būti keliami patys aukščiausi etikos reikalavimai. Šis tyrimas parodė, kad ponas Kėvišas šių etikos reikalavimų nesilaiko. Konstatuoju, kad jis prarado mano pasitikėjimą ir turi trauktis iš pareigų.“
Drąsu taip rėžti Generaliniam direktoriui Gintautui Kėvišui, kuris parklupdė ne vieną kultūros ministrą, pasirašiusį jo kadencijos pratęsimą, nepaisant dešimtmetį trunkančio ikiteisminio tyrimo dėl nežinia kam panaudotų milijonų.
Žodis „etika“ kildinamas iš senovės graikų žodžio ethos. Šio žodžio pirminė reikšmė – „ganykla“, kurios ribas peržengusius ištinka bausmė. Bet šiais laikais ganyklų ribas nustato tie, kurie jose ganosi ir įsivaizduoja esą neliečiami, ir tas, kuris suabejoja šių ganyklų etiškumu, tampa įžūliu įsibrovėliu, kuris turi būti sunaikintas kaip grėsmė nacionalinei kultūrai.
Tokioje ganyklų kultūroje nebelieka vietos dorai – ji tampa nereikalingu kliuviniu besiganantiems. Kai dorovės nelieka – nelieka ir kultūros šerdies, o be tos šerdies veriasi nužmogėjimo dykros, kurios lyg negyjančios žaizdos kraujuoja kaskart vis baisiau.