Skeletus kailiniuotus iš spintų traukia. Pasitvarkė „krivių krivaitis“ ir kairėj, ir dešinėj, tik ketvirtosios valdžios grėblį pamiršo ir lipa vis iki penkiasdešimto pilko atspalvio akyse. Šito „Naisių“ scenarijuj nebuvo!
Ankstesnių Lietuvos „gelbėtojų“ žinutės buvo išimtinai ekonominio pobūdžio, nukreiptos į tą gyvenimo prozą ir paraštes, šešėliuojančias jau visur, kur akys užmato, vos pažvelgus nuo Vilniaus ir ... eee... Vilniaus bokštų. Tai ir siūlo blizgučius, kad gerai matytųsi pro padūmavusį bambalio stiklą. Tai vienetukų programą, tai dvigubas algas.
Tačiau valstiečiai-žalieji į savo prieš ir po-rinkiminę darbotvarkę įtraukė daug platesnį spektrą klausimų, tarp jų – kovos su alkoholizmu, šeimos, gyvybės apsaugos klausimai. Dalykai, aišku, geri ir net nebūtinai „madingi“. Šeimos ar gyvybės klausimai susilaukia agresyvaus liberalios žiniasklaidos dėmesio ir savaime nėra „catch-all“ („pagauk visus“).
Tačiau pirmi darbo mėnesiai Seime greit apnuogino nuoseklumo ir politinės valios vakuumą. Užtenka prisiminti pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisų svarstymus, kur valstiečių lyderio nuomonė nuo principingos ligi minkštos keičiasi per naktį. Tradicinės šeimos konstitucinio apibrėžimo klausimu kol kas tyla. O taip reikalingi ekonominio gerbūvio sprendimai valdančiųjų darbotvarkėje blaškosi lyg kakofonijos natos ir praktikoje, deja, neskamba.
Štai, žadėtos didesnės pensijos – padidėjo, bet toli gražu ne tiek ir ne todėl. Juk šis padidėjimas didžiąja dalimi net nėra dabartinių valdančiųjų nuopelnas. Augimą nulėmė didesnė bazinė pensija, 31 euru kylančios draudžiamosios pajamos bei faktas, kad nuo 2017 m. pensija yra susieta su vidutiniu darbo užmokesčiu. Jei valstiečių-žaliųjų pažadas būtų įgyvendintas – pensijos pakeltos papildomais 40 eurų – šiandien vidutinė pensija būtų 55 eurais didesnė, o ne 20 eurų. Taigi, LVŽS reali dedamoji šiame „reikale“ yra 5 eurai.
„Prasmingesnės“ PVM lengvatos būtiniausiems maisto produktams, prieš rinkimus išsirikiavusios atstatytomis krūtinėmis, jau veržėsi pirkėjų krepšiuosna, tik po švilpuko jos taip ir liko ant atsarginių suolelio, o iš aikštelės atšaukta ir PVM lengvata šildymui. Treneriai aiškinosi santykius tarpusavyje, dairėsi į vyriausiąją arbitrę ir baimingai žvilgčiojo į tribūnas. Galiausiai lengvatos naikinimas atidėtas, nes, pasak LVŽS pirmininko, „savivaldybės aiškiai viešais pareiškimais boikotuoja mūsų idėją“. T. y. trukdo dirbti. Na, bent jau „prisukom“ ne radiatorius, o ne laiku pasirodžiusią iniciatyvą.
Dar buvo tokie „vaiko pinigai“. „Priklausomai nuo Valstybės finansinių galimybių, 2018 metais realu planuoti 60 eurų kiekvienam vaikui kas mėnesį valstybės skiriamą jokiomis sąlygomis nesusaistytą išmoką“ – žadėjo valstiečiai-žalieji. Realusis pažadas po rinkimų ir sudarius koaliciją su paprasto žmogaus gynėjais socialdemokratais, Vyriausybės programoje ima nykti lyg „dūmas neblaškomas vėjo“: „sieksime įteisinti vienodo dydžio paramą šeimoms už kiekvieną vaiką – vaiko pinigus, priklausomai nuo valstybės finansinių galimybių“.
Entuziazmo nepristigta tik „aktualiausiais“ klausimais: tautinių kostiumų ir kailinių, fortepijonų ir automobilių...
Kaip ši situacija daro įtaką politinei Lietuvos sistemai apskritai? Koks LVŽS santykis su kitomis partijomis? Reitingų svyravimai tarp LSDP ir LVŽS primena susisiekiančius indus, akivaizdu, kad valstiečių įsigalėjimas skandina LSD partiją, o jų klaidos – lyg oro gurkšnis pelkėje besikepurnėjantiems socdemams. Gal ir išlips, va, gerosios praktikos, kaip rinkti pirmininką, semiasi ne iš savo koalicijos partnerių (plojimais), o iš ideologinių priešų Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) tiesioginės „demokratijos šventės“. Tačiau reikia pastebėti, kad LVŽS elektoralinį kraują geria ne tik iš kairės, bet ir iš dešinės.
Kai iš TS-LKD lyderių lūpų ima skambėti labiau liberalams, o ne konservatoriams priskirtinų teiginių, vis daugiau konservatyvesnių rinkėjų dairosi alternatyvos. Dviračio išradinėti nereikia ir nereikia apsimesti, kad prisidengus atvirumu galima vienu metu spausti ir „plius“, ir „minus“ mygtukus, nes taip neišeina.
Liberalios ir krikščioniškos pasaulėžiūrų sandūra paženklinti visi vertybiniai klausimai ir kiekvieno mūsų požiūrio kampas prasideda arba vienoje, arba kitoje pusėje.
O politinė niša tuščia nebūna, tad ją praėjusiuose rinkimuose užpildė valstiečiai-žalieji, pasirinkę socialiai jautrią ir konservatyvią retoriką savo rinkimų kampanijoje ir pirmųjų žingsnių Seime bandymuose. Tačiau jau dabar matome, kad kalbėti ir daryti – ne visada yra vienodai paprasta.
Lietuvos situacija – milžiniška ir auganti socialinė bei regioninė atskirtis – suponuoja akivaizdų socialinio jautrumo poreikį politikoje. O populizmo ir radikalizmo tendencijos Vakaruose rodo, kad visuomenė tiek išsiilgusi vertybinio aiškumo, kad leidžiasi lengvai suvedžiojama netikrų pranašų. Tvirtas vertybinis stuburas, aiškiai deklaruojamos pozicijos ir socialinis jautrumas – tai požymiai, kuriais privalo pasižymėti Lietuvos politinės centro-dešinės partija, siekianti užkirsti kelią vilkams ruonių kailyje be atodairos blaškytis politinėje arenoje.