P. Gylys. N. Venckienės byla – teisinio absurdo teatras

 (434)
Lietuvoje sklinda gandai, kad mes gyvename demokratinėje sistemoje.
Povilas Gylys
Povilas Gylys
© DELFI (T.Vinicko nuotr.)

Gandai remiasi byliomis ar nebyliomis prielaidomis, kad pas mus pilietis gali laisvai reikšti savo nuomonę, kad jis yra apsaugotas nuo šmeižtų, nuo politinio ar teisinio susidorojimo. Esą mūsų šalyje teisėsauga, atlikdama savo misiją, vykdo teisingumą. Tai darydama ji kovoja su neteisybe ir tai daro uoliai, nuosekliai bei viešai – nuolat aiškindama visuomenei savo sprendimų pagrįstumą.

Tuos gandus lyg ir patvirtina Generalinio prokuroro pavaduotojo Dariaus Raulušaičio nesenas pareiškimas, kad „prokurorai ir teisėjai turi įtikinamai ir suprantamai visuomenei paaiškinti savo sprendimus“. Teisingas, gandus apie demokratišką Lietuvą patvirtinantis pareiškimas.

Tačiau gausybė faktų rodo, jog tai greičiau geros deklaracijos, teisingi šūkiai nei tikrovė.

Teisėsaugos darbai per dažnai liudija priešinga – mes nuolat susiduriame su teisėsaugos savivale, galimais klaniniais suokalbiais, o taip pat politine įtaka teismams.

Pulkininko Vytauto Pociūno žūtis ir tos žūties „tyrimas“, šio aukšto pareigūno viešas šmeižtas žiniasklaidoje tėra vienas iš virtinės naujausių laikų teisinės sistemos istorijos epizodų, rodančių, jog, kaip jau esu anksčiau rašęs, valdantis klanas įgauna vis daugiau klikos bruožų.

Ne mažiau ryškus yra ir kitas – Garliavos bylų voratinklio atvejis. Toje istorijoje matyti, kaip dori, dėl Klonio gatvės mergaitės likimo susirūpinę ir ten ištisomis savaitėmis budėję taikūs, patriotiški, krikščionišką tikėjimą išpažįstantys žmonės, tapo grubios teisėtvarkos jėgos atakos objektais.

Egzistuoja daugybė video įrašų, nuotraukų, liudininkų pasakojimų, kad jie nepuolė, neatakavo policijos. Jeigu būtų puolę, šaudę, mėtę „molotovo kokteilius“, tuomet galima būtų juos kaltinti įstatymo pažeidimais. Tačiau jų pasipriešinimas buvo taikus, pasyvus.

O puolė valstybę ir demokratiją turintys atstovauti pareigūnai. Tai jie, naudodami perteklinę jėgą, grubiai pažeidė vaiko teises, sukeldami jam fizinį ir psichinį skausmą. Taip manau aš ir tūkstančiai Lietuvos žmonių, kurie įsitikinę – „G.Černiauskas nešė“. Tiesa, dalį visuomenės pavyko įtikinti priešingu: „G.Černiauskas nenešė“, vaikas nepatyrė nei psichologinio, nei fizinio skausmo. Ir gyvena tas vaikas dabar palaimoje. Nors yra nutraukti visi jo ryšiai su visa savo vaikiška ir giminiška aplinka. Nors esama duomenų, kad jo sveikata yra sutrikusi.

Tačiau nei Generalinis prokuroras D.Valys, nei D.Raulušaitis nesivadovauja deklaruojamu, tikrai teisingu principu: prokurorai ir teisėjai turi nuolat aiškinti, kodėl mergaitei buvo sukeltas skausmas, kodėl teisiami, net po kelis kartus, praktiškai visi Klonio gatvės budėtojai - žmonės, kuriuos tikra demokratinė valstybė pagirtų už pilietinę drąsą.

Pastaruoju metu į viešumą buvo iškelti nauji kaltinimai buvusiai nepriekaištingos reputacijos teisėjai Neringai Venckienei. Dabar tokių kaltinimų jau dvylika. Po kelerių metų tyrimo buvo nustatyta, kad N.Venckienė kalta dėl šmeižto, mirusio atminimo paniekinimo, neteisėto informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo, neteisėto tos informacijos panaudojimo, piktnaudžiavimo tarnyba ir vieši raginimai smurtu pažeisti Lietuvos suverenitetą. Ji kartu su savo teta Audrone Skučiene yra įvardijama kaip organizuotos grupuotės vadeiva. Tiesa, kol kas nėra kaltinimo, kad N.Venckienė su savo bendražygiais kvietė ateivius iš kitų pasaulių nusileisti Lietuvoje ir pakeisti čia egzistuojančią tvarką.

O tvarkos reikia. Pirmiausia reikia, kad D.Valys, D.Raulušaitis, teisėjai, kurie priima sprendimus šiame bylų voratinklyje ir kurių pavardes net Seimo nariui sunku sužinoti, VIEŠAI paaiškintų, kokiais argumentais remiamasi pateikiant vis naujus ir naujus kaltinimus N.Venckienei, Laimutei ir Vytautui Kedžiams, Klonio gatvės gynėjams.

Kaip pilietis, norintis patikėti gandais apie demokratijos, vadinasi, ir teisingumo klestėjimą Lietuvoje, savo ruožtu noriu užduoti keletą klausimų D.Valiui ir kitiems teisėsaugos bei žiniasklaidos atstovams:

kodėl iki šiol neištirta aukšto rango teisėjo Jono Furmanavičiaus byla? Kad ji nėra ištirta, pripažino pats D.Raulušaitis.

kodėl viešojoje erdvėje D.Kedys yra paskelbtas žudiku, nors teisiškai tai neįrodyta? Ar tai nėra mirusio žmogaus šmeižimas?

kodėl Raimundo Ivanausko bei aukštų policijos pareigūnų bylose remiamasi neįrodyta prielaida, kad D.Kedys nužudė teisėją J.Furmanavičių? 

kaip atsitiko, kad, kurpiant N.Venckienės apkaltą, nebuvo parodytas VISAS mergaitės paėmimo iš senelių namų vaizdo įrašas, tačiau buvo parodyta ištrauka – 12 sekundžių? Tačiau jeigu VISAS vaizdo įrašas buvo slaptas, tai Seimo komisijai negalima buvo rodyti ir tų 12 sekundžių įrašo. Ar nebuvo pažeistas įstatymas?

prokurorai žiniasklaidai ir visuomenei turi viešai ir argumentuotai paaiškinti, ką jie turi galvoje sakydami, kad N.Venckienė buvo ne tik organizuotos grupuotės vadeiva, bet ir ragino smurtu pažeisti Lietuvos suverenitetą?

kada D.Valys ateis į Seimą su antrankiais „pasiimti“ kitų „Drąsos kelio“ žmonių? Nes jie, iš kaltinimų galima nujausti, yra prisidėję prie minėtų baisių N.Venckienės nusikaltimų. 

Dėl vietos stokos kitų klausimų čia nepateiksiu. Sutikdamas su D.Raulušaičiu, kad prokurorai ir teisėjai turi nuodugniai aiškinti savo sprendimus, laukiu jo ir kitų teisininkų paaiškinimų. Nes iš to, kas apie N.Venckienės nusikaltimus skleidžiama viešoje erdvėje, susidaro įspūdis, kad teisėsauga prarado ryšį su tikrove ir kurpia kaltinimus, kurie prieštarauja gerai žinomiems faktams bei sveikai nuovokai. Tai labai panašu į teisinį absurdo teatrą.

P.S. Kol atskiras bylas nagrinėji pavieniui, absurdas nėra toks ryškus. Tačiau, kai pažvelgi į bendrą teisėsaugos veikimo paveikslą, vaizdelis iš tiesų nekoks. Matydamas, kaip, pavyzdžiui, „sprendžiama“ Vito Matuzo byla, kaip rengiami „kaukių baliai“, t.y. kaukėtų pareigūnų veiksmus, kurie galų gale baigiasi niekuo, bei kaip klostosi kitos rezonansinės bylos, turi pripažinti – teisinio absurdo pojūtis dar labiau sustiprėja.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Politiko akimis

V. Mazuronis. Valstiečių-žaliųjų siekis didinti žmonių pajamas – sveikintinas (8)

Naujoji Vyriausybė dar laukia starto, bet ietys viešojoje erdvėje ir „naujajame“ Seime jau laužomos kaip reikiant. Nors koalicinėje Vyriausybės programoje nebeliko dalies rinkiminių pažadų, visgi programa yra socialiai orientuota – už tai galima tik pasveikinti. Žmonių pajamų didėjimas privalo tapti pagrindiniu valstybės prioritetu – tai sakiau ir Darbo partija sakė ne kartą.

A. Ažubalis. Lietuvos Šaulių sąjunga – kariuomenės struktūra ar „laisvo ginklo jėgas“ vienijanti organizacija? (4)

Lapkričio pabaigoje įvyko Lietuvos šaulių sąjungos suvažiavimas, kuriame tarp kitų svarbių sprendimų buvo patvirtinti naujieji organizacijos strategijos pagrindai (pataisas ir siūlymus šauliai gali teikti iki Naujųjų Metų). Organizacijos, kuri tęsia tarpukario Lietuvos šauliškumo tradiciją ir pastaraisiais metais vis labiau įrodanti savo svarbią vietą valstybės ir visuomenės gyvenime.

M. Puidokas. LVŽS pergalės receptas (42)

Atslūgus rinkiminėms aistroms pats metas pasidalinti įžvalgomis, koks iš tiesų buvo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pergalės receptas. Apie tai jau daug kalbėjo politologai, apžvalgininkai, kitų partijų atstovai – metas pasisakyti ir tiems, kurie matė viską „iš vidaus“.

V. Kernagis. Kaip švęsime Lietuvos šimtmetį? (35)

Po gerų metų Lietuvoje prasidės mūsų valstybės atkūrimo 100 metų minėjimas. Tai nuostabi sukaktis ir šventė, kuri turi būti paminima atitinkamai: suvienijančiai, įkvepiančiai ir įsimenamai.

M. Janulionis. Kada baigsis politikų žaidimai su tūkstančiais šeimų Lietuvoje? (18)

Jau atrodė, kad politikų žaidimai su šeimomis, negalinčiomis susilaukti vaikų, baigėsi.
Sužinokite kaip
BALSUOTI
Atsispausdinkite rinkėjų
KORTELĘ