P. Gylys. Liberalai – antivalstybinė jėga?

 (296)
Jau daug metų kamuojuosi siekdamas susivokti, kodėl Lietuvos liberalai, atvirai ir gana nuožmiai valstybę traktuodami kaip blogį, patys siekia tapti to blogio dalimi – aktyviai dalyvauja rinkimuose, tampa parlamentine frakcija ir net Vyriausybės nariais.
Povilas Gylys
Povilas Gylys
© DELFI (T.Vinicko nuotr.)

Paprastai tariant, man neaišku, kodėl jie nori tapti dalimi to, ką faktiškai neigia – valstybę. Jie daug metų kiekvieną gegužę Gedimino prospektu tampo simbolinę mokesčių naštą, kuri, suprask, smaugia žmones ir ypač brangųjį verslą. Taip jie mini laisvės nuo mokesčių dieną (pastarąją galima pavadinti ir kitaip-laisvės nuo valstybės diena). Tačiau ne tik gegužę - ir kitais mėnesiais tiesia ranką į valstybės, t.y. mokesčių mokėtojų kišenę imdami pinigus liberalų partijos išgyvenimui – būstinei, aparatui išlaikyti, rinkimams organizuoti - o taip pat Seimo narių, ministrų algoms, reprezentacinėms išlaidoms ir t.t.

Jeigu valstybė –Seimas, Prezidentūra, Vyriausybė ir t.t. – yra blogis, jį reikia naikinti. Arba bent jau nedalyvauti smerkiamo blogio reprodukcijoje ir nešvaistyti tam pinigų. Jeigu jie – liberalai – būtų nuoseklūs ir išeitų iš viešos politinės veiklos, mokesčių mokėtojams būtų lengviau – galėtume turėti mažesnį Seimą, mažiau nežinia ką veikiančių liberalių partijų.

Nuoseklus liberalas, pasitraukęs iš politikos, eitų toliau – reikalautų valstybinių institucijų – Seimo ir t.t. panaikinimo. Pagal jų logiką idealioje visuomenėje, kurioje racionalūs individai, jeigu jiems nieks – pirmiausia valstybė – netrukdo, geriausiai žino, ko jiems reikia, ką jiems reikia daryti, kaip jiems reikia veikti, valstybės neturėtų būti.

O dabar pasidairykime po platųjį pasaulį ir paieškokime tokios teritorijos – žodžio „šalis“ šiuo atveju nedrįstu vartoti – kurioje nėra valstybės, t.y. institucijų sistemos – parlamento (rinkto ar skirto), prezidento (rinkto ar pasiskyrusio), teismų, prokuratūros, policijos ir t.t. Aš tokių nerandu.

Tiesa, Somalis buvo rimtas kandidatas į tokią teritoriją be valstybės. Joje bemaž du dešimtmečius nebuvo tikros centrinės valdžios ir daugelio kitų minėtų institucijų. Šiuo metu toje teritorijoje bandoma atkurti tai, ką priimta vadinti valstybe. Kodėl? Juk, rodos, gyveno liberaliame rojuje – be tos niekingos valdžios, be centrinio biudžeto, teismų ir t.t. Tos teritorijos gyventojams praktiškai nereikėjo mokėti tų nelemtų mokesčių, niekas ten ne tik gegužės, bet ir sausio mėnesį nešventė laisvės nuo valstybės mokesčių dienos. Nes tų mokesčių praktiškai nebuvo. Tiesa, reikėjo mokėti vienokią ar kitokią duoklę kariaujantiems klanams...

Somalis dabar bando grįžti iš liberalaus rojaus, o Lietuvos liberalai sakosi, kad norėtų į jį eiti. Tiesa, tas ėjimas, kaip ir kalbos yra prieštaringas, antinomiškas. Jų mintijime egzistuoja bent du nesuderinami dalykai. Jie tuo pat metu yra prieš valstybę, bet yra jos dalis. Beje, norinti būti kuo didesne jos dalimi. Jie yra lyg ir prieš mokesčius, bet noriai naudojasi mokesčių mokėtojų pinigais. Jie lyg ir prieš valdžią, bet visais turimais ištekliais – taip pat ir biudžetiniais – siekia gauti kuo daugiau valdžios. 

Kaip paaiškinti tą liberalų mintijimo, kalbų ir veiksmų prieštaringumą? Kodėl „sveiko proto dešinieji“ – taip save vadina jų vadas Eligijus Masiulis – neišsivaduoja iš šių verbalinių, ideologinių ir politinių pinklių: mes nemėgstame valstybės ir mokesčių, bet esame už tai, kad galėtume gauti kuo didesnę valstybinio pyrago dalį. Individualistinės mąstysenos rėmuose protingo atsakymo tiesiog nėra. 

Atsakymas į šį klausimą tampa akivaizdus, jei atsisakai individualistinės mąstysenos – požiūrio, kad vienintelė visuomeninė tikrovė yra individas su savo egoistiniais poreikiais ir vadovaujiesi holistine pasaulėžiūra. Pastarojoje yra vietos ir individui, ir grupiniams dariniams – šeimai, bendruomenei, tautai. Holizmo rėmuose galima kalbėti ir apie privačius, ir apie viešuosius, t.y. bendruosius poreikius. Atitinkamai apie privatų ir viešąjį, bendrąjį gėrį. 

Bendrojo gėrio turinio ir reikšmės individualistine mąstysena besivadovaujantys liberalai iki šiol nesuvokia arba imituoja, apsimeta, kad nesuvokia. Jų ideologinis forpostas - laisvos rinkos institutas ilgą laiką neigė viešojo intereso ir atitinkamai viešųjų poreikių egzistavimą. Dabar jie tiesiogiai to neneigia, bet apsimeta, kad viešojo elemento visuomenės gyvenime nepastebi.

Tuomet, kai, būdamas liberalu, bandai sudaryti įspūdį, kad viešųjų reikalų - respublikos nėra, arba juos ignoruoji kaip nesvarbius, marginalinius, tuomet belieka atstovauti, ginti privačius interesus kaip pačius svarbiausius. Tai liberalai ir daro. Nors jie prisiekia tarnauti valstybei, tačiau praktiškai visas savo jėgas skiria verslo, ypač stambaus verslo, atstovavimui. Tik kartais juose prabunda respublikoniškas, (primenu - terminas „respublika“ reiškia viešąją reikalą) impulsas. Nesu tikras, kad jis nuoširdus, nekamufliažinis, nėra skirtas vien rinkėjams patraukti. Juk pastarieji politikus renka ne tam, kad jie tvarkytų savo ir kitų žmonių privačius reikalus.

Kai kas iš skaitytojų gali suabejoti tuo, kad liberalų pozicija straipsnelyje pristatoma adekvačiai. Abejojantiems pateikiu porą citatų. Pavyzdžiui, vienas iš laisvosios rinkos evangelistų Remigijus Šimašius sako: „Manymas, jog sąžiningas pelno siekimas nėra pakankamas tarnavimas visuomenei, atskleidžia ekonominį mažaraštiškumą“. Kitu atveju jis teigia: „Ekonomine prasme vadinamoji socialinė atsakomybė-tai neproduktyvios sąnaudos arba verslininkams primesto vartojimo išlaidos“.

Ar šie teiginiai rodo žinomo liberalo „didelį ekonominį raštą“? Švelniai pasakysiu - nelabai. Taip, teisinga manyti, kad verslas, siekdamas pelno, prisideda prie visuomenės gerovės - gamina vartotojams reikalingas prekes (tiesa, pelną gali atnešti ir žalingi produktai). Tai, kad verslas, siekdamas naudos sau, prisideda ir prie visuomenės gerovės dar XVIII amžiuje pastebėjo ekonomikos klasikas Adamas Smitas. Tačiau kartu jis teigė, liberalai tai ignoruoja, kad esama tokių gėrybių, kuriomis verslas, rinka visuomenės parūpinti negali. Klasikas dar nenaudojo termino „viešosios gėrybės“, tačiau jis šią gėrybių rūšį išskyrė kaip specifinę, nerinkinę.

Toms gėrybėms, pavyzdžiui, nacionaliniam saugumui kurti, reikalingi atitinkami ištekliai- žmogiški, piniginiai, materialiniai ir t.t. didžioji dalis tų išteklių, jie vadintini viešaisiais ištekliais, sutelkiami per valstybės biudžetą. Šalies piliečiai, taip pat ir verslininkai, turi įnešti savo indėlį į tuos išteklius, elgtis socialiai atsakingai. Nepakanka vien siekti pelno. Reikia atsakingai prisidėti prie viešųjų reikalų. Mažų mažiausiai mokėti mokesčius. Jei verslas vengia tai daryti, neprisideda prie to, kas vadinama „respublika“ gyvybingumo, jis nėra socialiai, valstybiškai atsakingas. Jis yra NEPRODUKTYVUS bendrojo gėrio kūrimo, viešųjų poreikių tenkinimo požiūriu.

Jeigu bendrų nacionalinių interesų nėra, tai valstybė tikrai nėra reikalinga. Nereikia Seimo, prezidento, partijų. Taip pat ir liberalių partijų. Kiekvienas užsiima savais privačiais reikalais. Tuomet tikrai nereikia namų ūkių ir verslo kamuoti mokesčiais, nereikia ir viešąjį interesą ginančių įstatymų, kitų teisės normų. Juk jos riboja privačias laisves...

Vis dėlto žmonijos istorija rodo, kad šalia privačių egzistuoja ir viešieji, bendrieji poreikiai – nacionaliniam saugumui, makroekonominiam valdymui arba kitaip – makroekonominei politikai, viešajam teisingumui (kuris pakeičia privatų teisingumą – vendetą ir pan.), keliams, išsilavinusiai ir sveikai darbo jėgai ir sąmoningiems, viešąjį pasirinkimą gebantiems atlikti piliečiams ir pan. Tų bendrųjų poreikių tenkinimas, bendrojo nacionalinio gėrio kūrimas ir yra valstybės priedermė, paskirtis.

Jeigu valstybės nėra arba ji silpna bei deformuota, pavyzdžiui dėl to, kad politikais save vadinantys žmonės nesuvokia viešojo gėrio svarbos, visuomenė degraduoja. Joje pritrūksta viešųjų gėrybių arba ima dominuoti viešosios blogybės – korupcija, neadekvati makroekonominė politika, deformuota teisinė sistema ir t.t. Pastarosios yra daug labiau dezorganizuojančios, griaunančios nei privačios blogybės. Pastarosios, pavyzdžiui, narkotikų vartojimas, didžiausią žalą atneša atskiram individui, o nuo viešųjų nacionalinio lygio blogybių kenčia visa visuomenė.

Tokiais atvejais kai valstybėje išsikeroja viešasis blogis, politiką kaip efektyvų šalies valdymą keičia antipolitika – veikla, kuri pasireiškia privataus intereso dominavimu viešojo intereso atžvilgiu, neteisybės visuomenėje įsigalėjimu, viešojo gyvenimo dezorganizacija, entropija, milžinišku ribotų visuomenės išteklių švaistymu.

Liberalų retorika ir veiksmai, pavyzdžiui, antikonstitucinės permainos švietime ir sveikatos apsaugoje, šia proga prisiminkime istorijoje liksiančias Gintaro Steponavičiaus, Algio Čapliko, Raimondo Šukio pavardes, šias sritis nemažu laipsniu faktiškai privatizuojant, yra prisidėję prie viešojo blogio paplitimo. Vadinasi, ir prie valstybės silpnėjimo. Todėl tokią retoriką ir veiklą pagrįstai galima vadinti antivalstybine. Tuomet kas gali paneigti, kad Lietuvos liberalai yra antivalstybinė jėga, nors ir oficialiai yra valstybinės sistemos dalis. 

Nupiešta viešojo, respublikoniškojo gyvenimo panorama nebūtų pilna ir teisinga, jeigu nebūtų pastebėtas dar vienas specifinis mūsų šalies bruožas – ne tik Liberalų sąjūdis veikia kaip individualistine pasaulėžiūra besivadovaujanti, viešųjų poreikių svarbos deramai neįvertinanti politinė jėga. Antivalstybinis instinktas stiprus VISOSE SISTEMINĖSE Lietuvos partijose.

Stebint, pavyzdžiui, Seimo darbą tenka nuolat konstatuoti – ir vėl mūsų parlamente daugumą sudaro įvairių partijų bilietus turintys liberalai. Ir taip po kiekvienų rinkimų, kas juos belaimėtų. Apskritai stebint mūsų viešąjį gyvenimą susidaro įspūdis, kad mūsų nomenklatūra pakluso šūkiui: „Visos Lietuvos, visų partijų ir visų institutų liberalai, vienykitės!“. 

Kai antivalstybininkai dominuoja viešojoje sferoje, taip pat ir svarbiausiose šalies politinėse institucijose, valstybė negali būti stipri, ji negali sukurti ir atkurti, reprodukuoti pakankamo kiekio ir tinkamos struktūros bendrojo gėrio. Tuomet ir visuomenės gerovė negali būti aukšto lygio. O ir šalies atsparumas vidaus ir išorės grėsmėms nėra pakankamas. 

P.S. Pavadinime palieku klaustuką. Esu žmogus, į politiką atėjęs iš akademinio gyvenimo. Taip pat nesu, kaip kad Vytautas, „be kaltės pradėtas“. Pripažįstu, kad galiu klysti. Taigi žinau, kad viešojoje diskusijoje turi būti vietos ir argumentams, ir kontrargumentams.

Klaustuku pavadinime kviečiu E.Masiulį, R.Šimašių, P.Auštrevičių ir kitus partinius ir nepartinius liberalus bei jų šalininkus pateikti kontrargumentus straipsnelyje išdėstytiems postulatams (teiginiams). Nors vilties, kad bus kontrargumentuota, yra nedaug. Patirtis rodo - kiek bekviesčiau liberalus atvirai diskusijai, visada atsakymas - spengianti tyla. Negi tai reiškia, kad liberalai kontrargumentų holistiniam požiūriui į valstybę neturi? Palauksim, pamatysim.

Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Politiko akimis

K. Masiulis. Kurie ministrai dirbo gerai, o kurie nepateisino vilčių (61)

Jau suformavus Vyriausybę 2012 m., buvo matyti, kad rezultatai po 4 metų bus kuklūs.

M. Skarupskas. O jei Žaliąjį tiltą paverstume tikrai „žaliu“? (31)

Vilniuje, nuo Žaliojo tilto nukėlus skulptūras, jį padrikai bandoma papuošti vienokiu ar kitokiu objektu. Deja, bet visuomenės neklausiama, kokį įvaizdį suteikti Žaliajam tiltui, nors taip būtų galima pasisemti daug puikių idėjų. Padiskutuokime.

P. Urbšys. Prezidente, nepaniekinkite Lietuvos žmonių, kurie Jumis tiki (75)

Viešai paskelbta, kad gavote generalinio prokuroro Evaldo Pašilio teikimą generalinio prokuroro pavaduotoju skirti advokatą Giedrių Danėlių. Esu įsitikinęs, kad suprantate į kokią keblią padėtį Jus stumia generalinis prokuroras ir Jūsų patarėjos.

G. Kirkilas. Ar Briuselis uždraus naudoti šaukštus? (24)

Kaip Lietuvoje kartais vyksta diskusija? Ogi gana paprastai - pradžioje pateikiamas sutirštintas problemos paveikslas, po to viskas sukarikatūrinama iki absurdo, ir tuomet jau iš pačių sukurtos karikatūros tyčiojamasi ir su ja diskutuojama.

V. Žiemelis. Naujasis kodeksas neišgelbės (57)

Emigrantų nesužavėjo naujasis darbo kodeksas. Jų nuomone, vargu ar šio kodekso priėmimas inicijuotų tokias permainas, kad emigrantai pradėtų grįžti į tėvynę. Jie teigia, jog Lietuvai visų pirma patrauklumo suteiktų didesnis darbo užmokestis.