Mat jie bijojo, kad gali atgimti tarybinė, radikaliu kolektyvizmu grįsta sistema. Tačiau tai buvo nepamatuota baimė – dauguma tų, kurie inteligentų manymu galėjo grąžinti Lietuvą į tarybinę praeitį, atsivėrus greito praturtėjimo galimybėms, metė savo partinius bei komjaunimo bilietus ir puolė į totalinės privatizacijos verpetą. Dalis jų tapo naujaisiais kapitalistais, „novarišais“. Negi jie galėjo norėti grįžti į totaliai suvalstybintos ekonomikos glėbį?

Tuo metu apie kolektyvizmą vos ne visi kalbėjo kaip apie absoliutų blogį. Todėl visuomenė nustojo deramai domėtis tuo, kas vadinama bendruoju gėriu. Dar daugiau – jis, tas viešasis gėris, buvo paskelbtas komunistinės mąstysenos atgyvena.

Taigi visi ar gal beveik visi – komunistai, komjaunuoliai, patriotai – tapo naujos ideologijos adeptais. Ta ideologija – liberalizmas. Jai dominuojant neliko grėsmės, kad bus grįžta į tarybinę sistemą.

Lyg ir gerai. Tačiau ne tik tada, bet ir dabar nemaža, ypač liberalios, visuomenės dalis nesuvokė ir nesuvokia naujo, egzistencinio pavojaus. Viešpataujant liberaliai arba kitaip – individualistinei pasaulėžiūrai, iškilo grėsmė, kurią galima pavadinti BENDRYBIŲ TRAGEDIJA.

Mes, įtikėję liberalia aksioma, kad žmogus turi rūpintis tik savais, privačiais interesais ir poreikiais, kad tokie dalykai kaip BENDRI interesai ir poreikiai neegzistuoja ir kad tai yra visokių holistų išmislas, nustojome protingai rūpintis tuo, kas nėra privataus intereso sfera – viešuoju gyvenimu.

Juk demokratija, teisingumas, nacionalinis saugumas, keliai, epidemijų pristabdymas, gaisrų gesinimas yra reiškiniai, kurių negali sukurti ir nuolat atgaminti PAVIENIAI, privatūs asmenys. Visi tie reiškiniai priklauso bendrųjų, viešųjų gėrybių sričiai.

Kad ir kaip baisiai tai beskambėtų liberalui (individualistui), tos viešosios gėrybės atsiranda iš BENDRO, SOLIDARAUS žmonių veiksmo. Beje, iš poreikio bendrajam gėriui, viešosioms gėrybėms – saugumui, teisingumui – atsiranda ir valstybė.

Bet normaliam liberalui valstybė yra tegu ir neišvengiamas, bet blogis. Tą blogį reikia riboti, mažinti. Taip mano ne tik Lietuvos, bet ir Europos įvairių partijų, spalvų bei atspalvių liberalai. O jie dominuoja.

Vadinasi, bendrojo gėrio reikšmės nesuvokimas yra europinio masto bėda. Ir dėl to nesuvokimo civilizacinių grėsmių kyla visai Vakarų civilizacijai. Negali sakyti, kad joje visai nėra kuriamos viešosios gėrybės, tačiau dėl nesupratimo jų kuriama per mažai arba jos yra žemos prabos.

Viešosios gėrybės yra sisteminės, infrastruktūrinės gėrybės. Jos yra savotiška visuomeninio gyvenimo rišamoji medžiaga, „cementas“. Didėjant jų stygiui, visuomenė praranda savo „sielą“ ir atitinkamai gyvybingumą. Taigi galima sakyti, kad jei ES žlugs, tai pagrindinė to priežastis bus liberalizmas.

Šiandien savimi patenkinti Lietuvos ir Briuselio liberalūs „elitai“ to nesuvokia. Taip vadinami elitiniai vis dar mano: „Jei ne liberalas, esi marginalas“. Drįstu pasakyti, kad yra atvirkščiai. O jeigu nėra, tai bus.