Žmogiškojo pasaulio krizės akivaizdoje šmėkščiojantys vilkų šešėliai nestebina. Jei žmogaus prigimtis nesikeičia, vadinasi Plauto mintys apie vilkus mumyse galioja ir šiandieną. Nepaisant kultūros ir švietimo pasiekimų, žmonių santykių įtampose vis prasiveržia pagiežingi Vilko Larseno žodžiai: „Jėga visada teisi, silpnybė visada kalta!”.
Tačiau paskutinis mėnuo mūsų sunkmečio istoriją paženklino naujais neapykantos ir dvasinio luošumo ženklais. Pasirodo, dėl Lietuvos visuomenės problemų kalti yra ir keturkojai. Nuo Šilutės iki Kauno kas savaitę sklido žinios apie tokius žmonių poelgius, kuriais pasibaisėtų ir prieš tūkstančius metų gyvūnus prijaukinę mūsų beraščiai protėviai.
Nebėra ką veikti Seredžiuje? Nepakanka būdų pelnyti „vyrišką autoritetą“? Norisi atkreipti dėmesį į savo jaunos asmenybės žavesį? Tad švystelėki bejėgį šunį nuo tilto su draugais ir nufilmuoki tai. Galbūt kada nors kitų kaimiškų genčių jauniems kariams reikės įrodymų apie mokslo nenugalėto herojaus žygdarbius.
Tačiau kylant į didmiesčių aukštumas, apsišvietusių žmonių rankose baisiausiu keturkojų priešu tapo ne peilis ar šautuvas o plunksnakotis. Skaitant prieš dvi savaites Kauno savivaldybės tarybos patvirtintas gyvūnų laikymo taisykles, tenka pripažinti jog jų autoriai gerokai pranoko aukščiau aprašytus provincijos gamtos „mylėtojus“. Vadovaujantis taisyklėmis, vieninga kauniečių kova prieš keturkojus turėtų Laikinąją sostinę apvalyti nuo nevaldomų gyvių armijos.
Painiuose taisyklių paragrafuose ir punktuose kažkieno nužmogėjusi fantazija sukurpė sudėtingą susidorojimo su benamiais gyvūnais mechanizmą, kuriame išskirtinis dėmesys teko kačių populiacijai. Susilaikant nuo kritikos nevykusioms šių taisyklių teisinėms formuluotėms ir dviprasmybėms, dabar įvertinsime jų pagrindu atsirasiančią teisinę tikrovę.
Joje - suinteresuoti juridiniai asmenys, seniūnai, specialios benamių kačių maitinimo teritorijos ir samdomi fiziniai asmenys - „katgaudžiai“. Pastarieji, vykdydami savo pareigas, turės atlikti krūvą darbų: teisingai atskirti ir privilioti benames kates, neleisti maitintis jau iškastruotoms arba sterilizuotoms katėms ir svarbiausia – neleisti šerti kačių miestelėnams, jeigu tai nesusiję su jų kastravimu ar sterilizavimu.
Taisyklių kūrėjų įsitikinimu, ateityje valdžios draudimų įbauginti miestiečiai nebešers kačių, o tada jos visos paklius į „katgaudžių“ tinklus ir krizės krečiamas miestas bus išgelbėtas. Kauno laikraščiai kas savaitę džiugiai aprašys kovos su katėmis eigą, o seniūnai, rinkdami politinius pliusus, uoliai lenktyniaus pergalėmis prieš nuožmią kačių giminę.
Tačiau vertinant blaiviai, tokia teisinė tikrovė galėtų gyvuoti nebent Thomo More’o ar Francio Bacono utopiniuose pasauliuose. Realybėje pagal Kauno miesto valdžios sugalvotą scenarijų, žmogiškumas pašeriant gyvūną be tikslo jį sugauti, sterilizuoti ar kastruoti, nuo šiol bus laikomas tik administracinės teisės pažeidimu.
Protinio praregėjimo iš tų, kurie niekada neskaitė grožinės literatūros ir nesusimastė apie Epikūro, I.Turgenevo ar bent jau J.Biliūno kūrybos potekstes silpnesniųjų atžvilgiu, nesitikiu. Tačiau nesinori manyti, jog šie ar kiti klasikiniai veikalai apie žmogiškumą aplenkė visos Kauno savivaldybės tarybos narius. Tikiuosi, šio miesto vadovybė suskubs pakeisti savo požiūrį į keturkojus, kurie mielai atpirktų visas žmonių negalias, jei tik galėtų...