M.Pavilionienė. Pseudoteorijos ir lytinės mažumos

Visais laikais visose visuomenėse buvo kuriamos pseudoteorijos (pseudo – gr. pseύdos - melas) tam, kad lengviau būtų valdyti žmonių protus ir emocijas, kiršinti visuomenės grupes savo politiniams tikslams pasiekti, išsaugoti valdžią. Šiuolaikinėje visuomenėje patriarchalinio pasaulio tradicijos ir lytiškumo stereotipai pasitelkiami kaip pseudoteorijos žmogaus teisėms ir laisvėms paneigti, gyvenimo tiesai užgožti.

Kalbant apie lytines mažumas, tiesa yra ta, kad žmonės yra skirtingos lytinės prigimties ir lytinės tapatybės, tačiau iki XX a. vidurio tik heteroseksualumas buvo laikomas lytiškumo norma, o homoseksualūs, biseksualūs ir transseksualūs žmonės buvo persekiojami, teisiami, žudomi, diskriminuojami.

Lygių galimybių įstatymai demokratinėje visuomenėje įteisino įvairias lytines orientacijas kaip lytiškumo atmainas ir tų pačių lyčių bendro gyvenimo galimybę, tačiau konservatyviai mąstantys iki šiol nesugeba priimti socialinės lygybės idėjos ir susitaikyti su pagarba visų socialinių grupių žmonėms, jų teisėms ir laisvėms, jų lygioms galimybėms.

Todėl konservatyviai mąstantys ir kuria tradicinio pasaulio ir tradicinės šeimos griūties pseudoteorijas, siekdami ir toliau klasifikuoti žmones, žeminti ir diskriminuoti lytinių mažumų individus. Tačiau griūva ne tradicinis pasaulis ir ne tradicinė šeima. Iš religinio fundamentalizmo dogmų, konservatoriškos pasaulėžiūros, hierarchinių struktūrų pasaulėvaizdžio vaduojasi žmogaus protas.

Marija Aušrinė Pavilionienė

Griūva ne tradicinis pasaulis ir ne tradicinė šeima. Iš religinio fundamentalizmo dogmų, konservatoriškos pasaulėžiūros, hierarchinių struktūrų pasaulėvaizdžio vaduojasi žmogaus protas.

Žmogus ima suvokti, jog tautinės tradicijos kinta, jog nėra amžinųjų ir hierarchinių tradicijų ir vertybių, o yra tik žmogaus troškimas manipuliuoti tariamai amžinomis tradicijomis ir vertybėmis tam, kad žmonės taptų nuolankūs ir paklusnūs, bijotų Dievo ir valdžios. Demokratinėje visuomenėje kiekvienam žmogui suteikta teisė puoselėti tam tikras tradicijas, kurti savo šeimos gyvenimo tradicijas, nepažeidžiant kitų žmonių gyvenimo ir žmogiškojo orumo. Šiandien, gerbiant žmogaus teises ir laisves, žmogaus savivalė skleidžiant smurtą ir neapykantą šeimoje ir visuomenėje, žmonių žeminimas, persekiojimas ir tyčiojimasis iš žmogaus yra baustini dalykai.

Pasirengimas lytinių mažumų eisenai Vilniuje atskleidė tai, kad kai kurie Lietuvos politikai, visuomenės veikėjai, nevyriausybinių asociacijų, katalikų bendrijos atstovai nepripažįsta pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių bei humanizmo vertybių. Kad jie minėtas vertybes tik veidmainingai deklaruoja, jas priskiria tik heteroseksualiems žmonėms ir skirtingų lyčių susituokusiems piliečiams, tarsi patys būtų Dievo išrinktieji.

Lytinių žmonių eitynes šie žmonės įvardija dar viena pseudoteorija – neva homoseksualumas ir kitos lytinės atmainos į Lietuvą kaip blogis, kaip „ciniška kultūrinė svetimybė“ atėjo iš Europos Sąjungos. Lytinės mažumos visada gyveno šalia mūsų, tik slėpė savo tikrąją būtį, nes bijojo isteriškų homofobų persekiojimo.

Pseudoteorijos yra atgrasios ir todėl, kad pseudoteoretikai nesibjauri Europos Sąjunga, kai naudojasi Europos Sąjungos Lietuvai garantuojamu saugumu, judėjimo laisve, galimybe įsiterpti į ES mokslo ir studijų, darbo bei paslaugų erdvę, projektų finansavimo ir struktūrinių lėšų gavimo galimybe.

Pasirengimas lytinių mažumų eitynėms vyko nepakantumo atmosferoje, kuri sklido ir iš įvairių žiniasklaidos kanalų. Nė vienas Lietuvos politinis lyderis atvirai ir aiškiai nepalaikė eisenos idėjos. Tai rodo, kad Lietuvoje tyliai pritariama minėtoms pseudoteorijoms, nes Lietuva jau šiandien rengiasi naujiems savivaldybių ir Seimo rinkimams, ir kad politikų tylėjimas provincialioje Lietuvoje jiems užtikrina išlikimą valdžioje.

Net Katalikų bažnyčios hierarchai skleidė įvairias pseudoteorijas, kad eitynės yra socialinis pavojus, kuris niekina tipiškąjį moteriškumą ir vyriškumą, tarsi lytinių mažumų žmonės nebūtų vyrai ir moterys, tarsi jie nebūtų gimę šeimoje, negerbtų savo motinos ir tėvo, brolių ir seserų, patys nesiektų kurti oficialių šeimų.

Eitynių priešininkai, siekdami uždrausti eitynes, kalbėjo, jog žmogaus laisvė nėra absoliuti, nes žmogus nėra Dievas ir todėl žmogaus pasirinkimas turėtų atitikti kūrėjo numatytą lytiškumo struktūrą. Tačiau, jei žmogus nėra Dievas, tai Dievo vietininkai žemėje tuo labiau neturi teisės riboti lytinių mažumų žmonių teisių, t.y. tų individų, kurie gimė žmonėmis.

Kita eitynių priešininkų skleidžiama pseudoteorija teigia, kad žmogus sąmoningai renkasi lytinę tapatybę tarsi ji būtų kas vakarą keičiamas rūbas. Tačiau žmogus gimsta su tam tikru lytiškumu. Bręsdamas lytiškai ima suvokti savo lytinę tapatybę arba lieka jos nesupratęs, kai aklai priima socialinės aplinkos peršamus lytiškumo ir lyčių vaidmenų stereotipus. Dar viena artėjanti prie absurdo ribos pseudoteorija yra samprotavimai apie tai, jog lytinės mažumos niekina kūniškumą ir mėgina išsivaduoti iš moteriškojo ir vyriškojo kūno.

Žmogaus kūnas visą gyvenimą yra džiaugsmo ir kančios šaltinis. Nuo kūno atsiriboti yra neįmanoma. Tai ypatingai aštriai suvokia lytinių mažumų žmonės, kuriuos už kūno, lytiškumo ypatumus ir persekioja Lietuvos homofobai. Tik mirties patale, gęstant sąmonei, žmogus praranda kūniškumo suvokimą. Todėl jokiais paradais negalima paneigti žmogaus kūniškumo, atvirkščiai, susirinkimo teisės pagrindu galima įrodyti, jog kitokie žmonės visada buvo, yra ir bus šalia mūsų.

Vilniaus lytinių mažumų eisena Lietuvai taps demokratijos pažangos šalyje išbandymu: kokie pasirodysime Europai ir pasauliui – kaip barbarai, trokštantys kitokių žmonių kraujo; kaip nacionalistai, teigiantys nacionalinių įstatymų viršenybę prieš ES teisę, kaip tariamo tautinės kultūros pranašumo šlovintojai, kurie nesuvokia, kad aukštinamu tautiškumu yra skleidžiama neapykanta ir smurtas lytinių mažumų atžvilgiu.

Vilniaus lytinių mažumų eisena pirmą kartą Lietuvoje parodys, kad tarp mūsų gyvena kitokie nei dauguma žmonės, kad jie nori būti gerbiami. Kad jie daugiau nenori slėpti savo lytinės tapatybės ir baimintis dėl savo gyvybės. Tikiu, kad į eiseną rinksis visi, kurie gerbia ir gina universaliąsias žmogaus teises.

Tikiu, kad Lietuvos piliečiai, stebėdami eiseną, susimąstys apie žmogaus prigimties sudėtingumą ir dėl to kitokių neniekins, supratę, kad žmogus visų pirma yra gerbiamas už kūrybinę visuomeninę raišką, už visuomenės gerovės kūrimą. Tikiu, kad ne pseudoteorijos, o žmonių lygybės ir žmogaus teisių apsaugos suvokimas užtikrins taikią lytinių mažumų eitynių eigą. Tikiu, nes noriu didžiuotis demokratiška Lietuva.