Visų pirma – esu labai dėkingas gerbiamam Juozui Imbrasui, kad neapkaltino Vilniaus savivaldybės dėl itin šalto kovo mėnesio, nes tikrai nežinočiau kaip į tai atsakyti.
O Suomijos sostinės aprūpinimas centralizuota šiluma yra pakankamai įdomus. Jį verta panagrinėti.
Helsinkyje centralizuotai šilumą tiekia valstybinio kapitalo įmonė „Helsingin Energia“ , centralizuota šiluma aprūpinanti 90% Helsinkio šilumos vartotojų. Iš viso, pavyzdžiui, per 2011 metus šilumos vartotojams buvo pateikta apie 6.4 TWh šilumos. Tai yra maždaug 2.5 karto daugiau, nei per tą laiką buvo parduota šilumos Vilniaus centralizuoto šilumos tiekimo vartotojams.
Kadangi Helsinkis yra jūros uostas ir čia yra patogu atvežti akmens anglį, beveik pusė šilumos Helsinkyje yra pagaminta, deginant akmens anglį kogeneracinėse elektrinėse. Akmens anglies kaina šiuo metu maždaug atitinka biokuro kainą. Deginant akmens anglį į atmosferą išmetami dideli CO2 kiekiai, tačiau pastaraisiais metais esant ypač mažoms apyvartinių taršos leidimų kainoms, pigios akmens anglies deginimas leidžia pagaminti pakankamai pigią, maždaug 20% pigesnę, nei Vilniuje šilumą Helsinkyje.
Likusi šilumos dalis pagaminama gamtines dujas kūrenančiose kogeneracinėse elektrinėse. Iš viso kogeneracinėse (akmens anglies ir gamtines dujas naudojančiose) elektrinėse pagaminama virš 90% šilumos. Suomijoje nereikia visiems aiškinti, kad elektra visų pirma turi būti gaminama kogeneracinėse elektrinėse, o ne kondensacinėse elektrinėse, likutine šiluma šildant jūrą, ežerą ar atmosferą. Helsingin Energia ateityje, panašiai kaip ir Vilniaus šilumos tiekėjai, planuoja šilumos gamybai naudoti vietinį biokurą.
Beje – šilumos kainodara Helsinkyje smarkiai skiriasi nuo to, prie ko mes esame pripratę Lietuvoje. Helsinkio šilumos vartotojų šilumos sąskaita susideda iš kintamos ir pastoviosios dalių. Kintama šilumos kainos dalis labai keičiasi metų bėgyje. Žiemos metu ji yra maždaug 43-48 eurai/MWh (be PVM), tuo tarpu vasaros metu – tik apie 25 eurai/MWh (be PVM). Tokio skirtumo paaiškinimas – vasarą išnaudojamos tik bazinės elektrinės, kurių kintami kaštai yra mažiausi , tuo tarpu žiemos metu – jungiamos ir brangesnį kurą – gamtines dujas kūrenančios elektrinės ir katilinės. Tokiu būdu vasaros metu gyventojai yra skatinami netaupyti šilumos karštam vandeniui pašildyti ir taip labiau išnaudoti elektrines, dirbančias daliniu pajėgumu, bet labiau dėmesį skirtį šilumos taupymui šalčiausiu metų laiku.
Pastovioji sąskaitos dalis priklauso nuo iš šilumos tinklų vidutiniškai paimamo šilumnešio kiekio. Pavyzdžiui – šilumos vartotojas, per kurio šilumos mazgą vidutiniškai prateka 1 m3/h šilumnešio – kiekvieną mėnesį visus metus moka apie 188 eurus. Atitinkamai 10 kartų didesnis šilumos vartotojas – 1103 eurus. Vartotojas, per kurio šilumos mazgą vidutiniškai prateka 100 m3/h šilumnešio – 5698 eurus.
Kaip matoma – kuo didesnis šilumos vartotojas, tuo jo pastovioji dedamoji šildymo sąskaitoje santykinai mažėja. Šilumos vartotojui įsirengus efektyvesnę šildymo sistemą ir sugebant labiau „atvėsinti“ iš šildymo sistemos į tinklus grįžtantį šilumnešį ir tokiu būdu sumažinti iš tinklų „imamą“ vidutinį šilumos srautą – mažėja sąskaitos už šildymą. Mažėjant šilumnešio srautui tinkluose ir mažėjant grįžtamo šilumnešio temperatūrai – mažėja elektros suvartojimas tinklo siurbliuose, mažėja šilumos nuostoliai, geresni elektros gamybos kogeneracinėse elektrinėse parametrai.
Dar atskirai prie pastoviosios sąskaitos už šildymą dalies šilumos vartotojas kas mėnesį moka po 5 eurus už sąskaitos išrašymą, 65 eurus – už šilumos apskaitos duomenų nurašymą. Į šias kainas neįeina mokestis už šildymo sistemos priežiūrą, mokestis už vartotojų apmokymus ir konsultacijas kaip mažinti išlaidas už šildymą, mokestis už individualios apskaitos prietaisų butuose aptarnavimą – Helsinkyje vartotojas pats renkasi pirkti šias paslaugas iš šilumos tiekėjo, ar ne.
Apibendrinus – Helsinkio šilumos vartotojams taikoma sąskaitų išrašymo sistema šiek tiek labiau atitinka realią kaštų struktūrą ir labiau motyvuoja šilumos vartotojus elgtis būtent taip, kad bendri šilumos tiekimo kaštai maksimaliai sumažėtų.
Dar vienas įdomus skirtumas tarp Vilniaus šilumos tiekėjo ir Helsinkio šilumos tiekėjo - Helsingin Energia pajamos iš šilumos tiekimo sudaro tik apie trečdalį visų įmonės pajamų. Likusi dalis – tai pajamos iš elektros gamybos, transportavimo ir pardavimo, iš šalčio tiekimo ir kitų paslaugų.
Helsinkio šilumos tiekėjas ne tik parduoda savo elektrinėse pagamintą elektrą Nordpool rinkoje, bet taip pat ir užsiima elektros paskirstymu Helsinkio elektros tinklais ir elektros pardavimu Helsinkio elektros vartotojams, visų pirma – savivaldybei gatvių apšvietimo ir kitiems poreikiams.
Helsinkyje taip pat yra centralizuoto šalčio tiekimo sistema. Šaltis, pagamintas naudojant natūralią Suomijos įlankos vandens vėsą arba pagaminant jį šilumos siurblių ar absorbcinių šaldymo mašinų pagalba, tiekiamas Helsinkyje esantiems komerciniams vartotojams – prekybos centrams ir ofisų pastatams vėsinti. Ši verslo niša nuolat plečiama. 2011 metais tokiu būdu vartotojams buvo parduota beveik 100 GWh šalčio. Helsinkyje šilumos tiekimo įmonė, kitaip nei Vilniaus, teikia ir šilumos vartotojų šildymo sistemų ir šildymo mazgų aptarnavimo paslaugas. Ir niekas pernelyg nesuka sau galvos dėl to, kad šilumos tiekėjas kartu teikia tokias paslaugas.
Helsinkio šilumos tiekimo kompanija dirba lietuvišku supratimu „nepadoriai“ pelningai. Įmonės 2010 ir 2011 metais metinis grynasis pelnas siekė 26-28 % bendros apyvartos.
Dabar apie šilumos suvartojimą.
Helsinkyje vidutinė lauko temperatūra išties yra šiek tiek žemesnė, nei Vilniuje. „Perkėlus“ Vilniaus daugiabutį į Helsinkį dėl atšiauresnio klimato metinis šilumos suvartojimas šildymui jame išaugtų maždaug 10%.
Tuo tarpu metinis vidutiniško Helsinkio daugiabučio šilumos suvartojimas 2011 metais buvo apie 49 kWh vienam kubiniam šildomo pastato tūrio metrui. Tai yra vidutiniškai – apie 146 kWh/m2 šildomo ploto. Tai nedaug skiriasi nuo vidutinio šilumos suvartojimo vienam vidutiniam gyvenamų namų kvadratiniam metrui per tą patį laikotarpį Vilniuje – 148 kWh/m2.
Taigi – ką parodo ši nedidelė analizė?
Toli gražu ne visi pastatai Helsinkyje yra tokie efektyvūs, kaip Europos parlamento nario Juozo Imbraso kolegos iš Helsinkio, mokančio dvigubai mažesnę sąskaitą, nei už panašaus vidutiniško buto Vilniuje šildymą. Jei paimtume naujo arba renovuoto pastato Vilniuje sąskaitą už šildymą – ji ko gero bus net mažesnė.
Antra - Suomijos atstovas Europos parlamente galėjo šiek tiek nuraminti mūsų atstovą, paaiškindamas, kad šilumos tiekėjo sąskaita Helsinkio šilumos vartotojams yra šiek tiek kitokia, nei Vilniaus šilumos vartotojo – Suomijoje nemaža dalis išlaidų šilumos tiekėjui sumokama nešildymo sezono metu, mokat pastovų mokestį. Tuo tarpu Vilniaus šilumos vartotojai beveik viską sumoka per šešis šaltuosius mėnesius. Beje – fiksuoto mokėjimo visus metus principą jau senokai gali pasirinkti ir šilumos vartotojai Lietuvoje. Bet toks mokėjimas vis dar itin nepopuliarus.
Trečia – išties, įvertinus šiek tiek atšiauresnį Helsinkio klimatą, reikia pripažinti, kad Helsinkio pastatai yra šiek tiek efektyvesni, nei Vilniaus. Ne dvigubai, bet nedidelis skirtumas tikrai yra. Ir šilumos kaina Helsinkyje irgi yra šiek tiek mažesnė, nei Vilniuje – visų pirma būtent dėl to, kad mažesnė dalis šilumos nei Vilniuje ruošiama, deginant brangias rusiškas dujas ir labiau išnaudojama kogeneracija.
Tačiau nedidelis skirtumas tarp Helsinkio ir Vilniaus gyventojų sąskaitų už šildymą visiškai nereiškia, kad mums užtenka tik pasiguosti, kad situacija nėra tokia bloga. Vilniuje tikrai yra galimybių gerokai sumažinti gyventojų išlaidas už šildymą. Ir įgyvendinus visus bent jau artimiausius savivaldybės planus – jos tikrai sumažės bent 20% ir bus mažesnės, nei Helsinkyje.
Gerbiamas Juozas Imbrasas visai teisingai identifikavo du esminius būdus kaip pasiekti, kad vilniečiai už savo būsto šildymą mokėtų mažiau, nei Helsinkio gyventojai. Tai atsinaujinančių išteklių – biokuro platesnis panaudojimas ir pastatų renovacija.
Europos parlamentaras visiškai teisingai teigia, kad niekas kitas, tik patys gyventojai turėtų rūpintis savo pastato tvarkymu. Gyvenamųjų namų bendrijų kūrimas yra iš ties skatintinas. Pastatų administratorių skyrimas daugiabučių namų tvarkymui tikrai nėra geriausia išeitis. Pastarieji metai aiškiai parodė, kad kai kurios pastatus administruojančios kompanijos toli gražu nedega entuziazmu kompleksiškai sutvarkyti savo administruojamus namus. Geriausias to pavyzdys – vangus administratorių elgesys šių metų vasario mėnesį savivaldybės prašymu renkant savivaldybės atrinktų neefektyviausių gyvenamųjų namų gyventojų parašus, kuriais gyventojai sutiktų, kad jų pastate Aplinkos ministerijos administruojamo fondo lėšomis būtų atlikti energetiniai auditai, o vėliau – gal būt pagal naują renovacijos programą šie pastatai galėtų būti renovuojami.
Per administratoriams duotas kelias savaites iš 250 savivaldybės atrinktų pastatų administratoriai surinko tik 6 pastatų gyventojų parašus. Likę – tai gyventojai, kurie patys, nesulaukę administratoriaus, ėmė ieškoti, kur čia galima pasirašyti, ir skambino į savivaldybę. Ir tik įsikišus Vilniaus merui – faktiškai pagrasinus jiems sankcijomis, per dvi dienas administratoriai pradėjo realiai dirbti savo darbą – surinko daug daugiau gyventojų parašų, nei per dvi savaites iki įsikišimo.
Nesuprantamas tik buvusio mero priekaištas dabartiniam merui už tai, kad nekuriamos namų bendrijos. Vilniaus miesto savivaldybė ir dabartinis Vilniaus meras visada aiškiai teigė, kad gyventojai savo turtą turėtų tvarkyti patys. Administratoriai pastatų tvarkymui yra skiriami tik dėl to, kad kažkas vis dėl to turi tuos namus prižiūrėti, jei gyventojai nesteigia namų bendrijų. Tačiau tokiu atveju, jei administratoriai nedirba savo darbo, gyventojai turėtų juos keisti kitais. Arba geriausiai – kurti namų bendrijas.
Jei gyventojams reikia patarimo kaip tai padaryti ir padrąsinimo – jie visada yra kviečiami į Vilniaus savivaldybę, kur jiems būtų suteikta visokeriopa pagalba, reikalinga gyventojų bendrijoms įkurti.