M.Nagevičius. Ar ES išliks branduoliniu regionu po 2030 metų?

 (71)
Martynas Nagevičius
Martynas Nagevičius
© DELFI (A.Solomino nuotr.)

Diskutuojant apie Visagino atominės elektrinės projektą būtų naudinga į branduolinę energetiką pažiūrėti kiek platesniu akiračiu. Bent jau - įvertinant šios energetikos rūšies plėtros tendencijas Europos Sąjungos mastu. Šiuo metu Europos Sąjunga laikosi neutralios pozicijos branduolinės energetikos atžvilgiu, paliekant apsispręsti pačioms šalims narėms.

Tai yra - Europos Sąjunga neskatina, neremia branduolinės energetikos plėtros, bet kartu ir neteikia jokių rekomendacijų jos atsisakyti. Tačiau ko galima tikėtis ateityje? Ar nepasikartos Ignalinos AE uždarymo istorija dabar jau su nauja atomine elektrine? Aišku, jei ją pastatysime...

Branduolinės energetikos istorija Europos Sąjungos kontekste

Pirmasis komercinis branduolinis reaktorius dabartinėje Europos Sąjungos teritorijoje prie elektros perdavimo tinklų buvo prijungtas 1956 metų rugpjūčio 27 dieną. Tai buvo 60 MW galios „Calder Hall“ reaktorius „Saescale“ atominėje elektrinėje Jungtinėje Karalystėje. Galima teigti, kad nuo tada Europoje prasidėjo komercinės branduolinės energetikos amžius. Nuo 1956 metų kasmet buvo pradedami eksploatuoti vis nauji reaktoriai, iki 1970 metų branduolinių reaktorių skaičius dabartinėje Europos Sąjungos teritorijoje jau pasiekė 50.

Tuo metu atominės energetikos plėtra visuomenei buvo pateikiama kaip alternatyva branduolinių technologijų naudojimui karo pramonėje ir buvo laikoma pažangiu procesu, tam tikra galimybe išvengti branduolinio ginklo panaudojimo kariniuose konfliktuose. Kita vertus - faktiškai visi pirmieji branduoliniai reaktoriai iš esmės buvo karinės pramonės objektai, kurių pagrindinė funkcija buvo karo pramonei reikalingo plutonio gamyba, o elektros pardavimas į elektros tinklus buvo tik šalutinis produktas.

Branduolinės energetikos plėtros nesustabdė ir pirmieji rimti incidentai atominėse elektrinėse. Pirmas oficialiai registruotas incidentas dabartinėje ES teritorijoje buvo užregistruotas tik 1967 metais Chapelcross atominėje elektrinėje Škotijoje, įvykus daliniam reaktoriaus šerdies išsilydymui. Iki to laiko pasaulyje jau buvo oficialiai užregistruotos 9 civilinių branduolinių objektų avarijos.

Branduolinių reaktorių skaičius dabartinėje ES teritorijoje nenumaldomai augo. 1980 metais veikiančių reaktorių skaičius pasiekė 104, 1986 metais 165. Atominės energetikos lobistai atominės energetikos ateitį piešė itin šviesiomis spalvomis, visuomenėje buvo formuojama nuomonė, kad branduolinei energetikai priklauso ateitis ir atominėse elektrinėse ateityje bus gaminama beveik visa elektros energija.

Tarptautinė atominės energetikos agentūra 1973-1974 metais prognozavo, kad iki 2000 metų Pasaulyje veikiančių atominių elektrinių bendra galia sieks 3600-5000 GW. (palyginimui - šiuo metu Pasaulyje veikiančių visų atominių elektrinių bendra galia siekia apie 370 GW). 1986 metais veikiančių reaktorių vidutinis amžius dabartinėje ES teritorijoje nesiekė net 10 metų. Į naujų reaktorių vystymą, mokslinius tyrinėjimus šioje srityje buvo investuojamos milžiniškos valstybinės lėšos.

Netgi priėmus prielaidą, kad nuo 2020 metų kasmet Europos Sąjungoje pradės veikti po vieną papildomą reaktorių, ES 2030 metais veiks tik 31 branduolinis reaktorius. Tai yra - veiks tiek reaktorių, kiek veikė 1965 metais.
Martynas Nagevičius
Situacija dramatiškai pasikeitė po Černobylio katastrofos 1986 metais, itin rimtą avariją patyrus reaktoriui, pradėtam eksploatuoti prieš šiek tiek daugiau nei 2 metus. Nors atominės energetikos lobistai mėgino formuoti nuomonę, kad reaktoriaus avarija Černobylyje buvo nulemta itin neatsakingo Sovietų Sąjungos specialistų elgesio ir Vakarų Europos šalyse tokia katastrofa paprasčiausiai neįmanoma, katastrofiškos avarijos pasekmės visiškai pakeitė visuomenės nuomonę apie branduolinės energetikos perspektyvas. Tai negalėjo nepadaryti įtakos atominės energetikos plėtrai. 1989 metais veikiančių reaktorių kiekis dabartinėje ES teritorijoje pirmą kartą nuo 1956 metų sumažėjo.

Šis procesas iš esmės nepasikeitė iki šiandienos. Jei 1988 metais branduolinių reaktorių kiekis nagrinėjamoje teritorijoje siekė 179, tai 2000 metais šis skaičius sumažėjo iki 168, o 2011 metais - iki 132.

Atominėse elektrinėse pagaminamos elektros energijos dalis nuo visos ES pagamintos elektros energijos kiekvienais metais irgi mažėjo. Jei 2003 metais branduolinė energija sudarė 31 proc. visos elektros energijos rinkos, tai 2011 metais – 27,4 proc. Per pastaruosius 10 metų dabartinėje ES teritorijoje pradėjo veikti tik trys nauji reaktoriai.

Žymiai sumažėjus statomų reaktorių skaičiui, veikiančių reaktorių vidutinis amžius pradėjo augti. 2000 metais veikiančių reaktorių vidutinis amžius pasiekė 20 metų, o 2011 metais - 27 metus.

Šiuo metu atominės elektrinės veikia 14 iš 27 ES šalių narių. Virš trijų ketvirtadalių visų ES reaktorių veikia penkiose ES šalyse. Beveik pusė visų reaktorių - 58 veikia Prancūzijoje. 16 - Jungtinėje Karalystėje, 10 - Švedijoje, 9 - Vokietijoje, 8 - Ispanijoje.


Branduolinės energetikos perspektyvos Europos Sąjungoje

Kokią galima prognozuoti branduolinės energetikos perspektyvą ateičiai? Šiuo metu konkrečius atsisakymo nuo branduolinės energetikos planus su numatytais terminais yra paskelbusios Vokietija, Belgija, Ispanija. Daugelis dabar veikiančių reaktorių operatoriai artimiausiu metu turės nutraukti reaktorių eksploataciją dėl reaktorių amžiaus. Manoma, kad vidutinis dabar veikiančių branduolinių reaktorių galimas eksploatacijos laikotarpis yra apie 40 metų. Tokiu būdu galima prognozuoti, kad 2020 metais dabar veikiančių reaktorių ES skaičius sumažės iki 98, o 2030 metais - iki 17.

Kas turėtų pakeisti uždaromus branduolinius reaktorius? Šiuo metu ES teritorijoje yra statomi ir iki 2020 metų bus pastatyti 4 nauji branduoliniai reaktoriai - po vieną Prancūzijoje ir Suomijoje, du - Slovakijoje, kur baigiami statyti dar Sovietiniu laikotarpiu pradėti statyti reaktoriai. Visi šie projektai vykdomi smarkiai atsiliekant nuo planuoto statybos grafiko ir viršijant numatytus biudžetus.

Vyriausybės arba Parlamento lygmeniu apie naujų reaktorių statybą kalbama Lietuvoje, Bulgarijoje, Suomijoje, Jungtinėje Karalystėje, Čekijos Respublikoje, Rumunijoje, Slovėnijoje. Švedijoje ateityje planuojama statyti naujas atomines elektrines, pakeičiant uždaromas, bet ne didinant atominių elektrinių bendros įrengtosios galios. Tačiau po Fukušimos avarijos šie planai daugelyje paminėtų šalių pakibo ore. Prancūzijos, kuri yra atominės energetikos lyderė Europos Sąjungoje, prezidentas Fransua Hollandas savo programoje numatė ateityje sumažinti atominių elektrinių pagaminamos elektros dalį elektros rinkoje nuo dabar esančių 75 procentų iki 50 procentų. Pagrindinės dvi priežastys, stabdančios naujų branduolinių reaktorių statybos planų realizavimą - neigiama visuomenės nuomonė atominės energetikos atžvilgiu ir ekonominis investicijų į atomines elektrines neatsiperkamumas.

Po Fukušimos avarijos Japonijoje 2011 metais, peržiūrėjus atominių elektrinių saugumo reikalavimus, branduolinių reaktorių kaina žymiai išaugo ir atominėse elektrinėse pagamintos elektros energijos savikaina gerokai viršija dabartines rinkos kainas Europos Sąjungoje. Neseniai Prancūzijos energetikos kompanija „EDF Energy“ patvirtino britų spaudos pranešimus, jog Britanijos Hinkley Point vietovėje prancūzų planuotų dviejų pačių moderniausių branduolinių reaktorių kaina, kiekvienam blokui pakils nuo planuotų 4,5 milijardų svarų ( apie 19 mlrd. Lt) iki 7 milijardų svarų (apie 30 mlrd. Lt). Britų energetikams tai sukėlė šoką, nes taip pabrangusių elektrinių pagamintos elektros savikaina siektų apie 166 GBP (svarus) už megavatvalandę (71 ct/kWh), tai yra, maždaug tris kartus viršytų Jungtinės Karalystės įprastą elektros energijos didmeninės rinkos kainą.

Netgi priėmus prielaidą, kad nuo 2020 metų kasmet Europos Sąjungoje pradės veikti po vieną papildomą reaktorių, ES 2030 metais veiks tik 31 branduolinis reaktorius. Tai yra - veiks tiek reaktorių, kiek veikė 1965 metais.

Ką tai turėtų reikšti? Tai reikštų, kad atominė energetika iki 2030 metų Europos Sąjungoje visiškai praras svarbą. Ir bet koks didesnis incidentas kurioje nors pasaulyje veikiančių atominių elektrinių, dar pabloginantis ES piliečių nuomonę atominės energetikos atžvilgiu, gali labai realiai paveikti Europos Sąjungos iniciatyvas iš viso atsisakyti atominės energetikos Europos Sąjungoje. Šio atsisakymo kaštai tuo metu daugeliui ES šalių jau bus kur kas mažesni, nei, pavyzdžiui, kaštai, su kuriais susiduria Vokietija, atsisakydama atominės energetikos šiuo metu.

Sumažėjus atominės energetikos svarbai Europos Sąjungoje natūraliai nusilps ir šiuo metu dar pakankamai stiprių branduolinės energetikos lobistų įtaka regione. Tokios šalys, kaip Slovakija, Čekijos Respublika, Suomija, Bulgarija, Rumunija ar Lietuva (jei įgyvendins Visagino AE projektą), kuriose tuo metu dar veiks atominės elektrinės, tikrai negalės padaryti didesnės įtakos tokiam galimam Europos Sąjungos sprendimui.

Galimo branduolinės energetikos atsisakymo Europos Sąjungoje įtaka Lietuvai, investavus į Visagino atominę elektrinę


Taigi, Lietuvoje planuojant Visagino atominę elektrinę, būtų itin pavojinga planuoti investicijų grąžą ir fondo atominės elektrinės uždarymui kaupimą per ilgesnį nei 10-20 metų laikotarpį.

Lietuvos Ūkio ministerija, priėmusi optimistines prognozes apie investicijas į atominę elektrinę, statybos terminus, gamybos kaštus, elektrinės galimą metinę gamybą ir paskolos palūkanas, paskaičiavo, kad atominėje elektrinėje elektros gamybos vidutinė savikaina per 60 eksploatacijos metų, paskolą grąžinant ir fondą elektrinės uždarymui fondą kaupiant iki 2080 metų, siektų apie 18 ct/kWh. Tai atsitiktų:
· jei išties santykinės investicijos į VAE bloką, skaičiuojant vienam instaliuotos galios vienetui būtų 30 procentų mažesnės, nei investicijų į Hinkley Point atominės elektrinės dviejų papildomų blokų statybą.
· Jei išties 60 procentų investicijų būtų daromos iš paskolos, grąžinant paskolą iki 2080 metų, visą šį laikotarpį mokant 3,9 proc. palūkanas realiai verte.
· Jei atominės elektrinės statyba būtų baigta laiku - iki 2020 metų pabaigos.
· Jei atominė elektrinė dirbtų be gedimų visa galia, elektrinę stabdant tik neilgiems planiniams remontams.
· Jei elektrinės gamybos kaštai, į kuriuos įtraukiama visi elektrinės eksploatacijos kaštai, branduolinio kuro pirkimas, draudimas ir fondo elektrinės uždarymui kaupimas, siektų 7 ct/kWh.

Ūkio ministerija tikisi, kad elektros kaina „Nordpool“ rinkoje išaugs nuo praeitais metais fiksuoto 16 ct/kWh lygio iki aukštesnės, nei 18 ct/kWh reikšmės, visos priimtos prielaidos pasitvirtins ir projektas bus finansiškai naudingas.

Tačiau jei realiai iš tiesų atsitiktų taip, kad pavyzdžiui 2030 metais būtų priimtas sprendimas ES atsisakyti atominių elektrinių eksploatacijos, net ir pasitvirtinus visoms aukščiau išdėstytoms optimistinėms prielaidoms, 2030 metais atominės elektrinės eksploatacijos nutraukimas jos akcininkams kainuotų apie 19 mldr. litų sukaupto kapitalo, kurį reikėtų nurašyti ir dar papildomai virš 10 mlrd. litų elektrinės uždarymo kaštų, nes iki 2030 metų dar nebūtų sukauptas elektrinės uždarymo fondas.


Kita vertus - numačius paskolų grąžinimą fondo uždarymui sukaupimą per 10-20 metų laikotarpį - elektrinėje gaminamos elektros energijos kaina išaugtų iki tokių aukštumų, kurie vėl gi neštų didelius nuostolius elektrinės akcininkams, nes elektros energiją reikės pardavinėti už žemesnę kainą, nei kainuotų ją pagaminti.


Dar galima tikėtis, kad Europos Sąjunga ateityje sukurs naštos pasidalinimo mechanizmą, kompensuojant bent dalį nuostolių šalims, priverstoms uždaryti neseniai pastatytas atomines elektrines.

Arba, žinoma, galima tikėtis, kad atominių elektrinių avarijų daugiau Pasaulyje niekada neįvyks ir iki tokio precedento, kaip visiškas atominės energetikos atsisakymas Europos Sąjungoje neįvyks iki 2080 metų.

M.Nagevičius. Ar ES išliks branduoliniu regionu po 2030 metų?
www.DELFI.lt
 
71
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Politiko akimis

A. Kubilius. „Tikroji“ vyriausybės veiklos ataskaita (132)

2014 balandžio mėn. 23 d. 13:50
XVI Vyriausybė, vadovaujama premjero Algirdo Butkevičiaus, Seimui pateikė savo veiklos 2013 m. ataskaitą. Tai valstybės gyvenime svarbus dokumentas, parodantis, ką per praeitus metus Vyriausybei pavyko pasiekti, kas nepavyko, kuo galima pasidžiaugti, dėl ko yra verta sunerimti.

G. Kirkilas. Kuo skiriasi dabartinė Vyriausybė nuo prieš tai buvusios? (114)

2014 balandžio mėn. 23 d. 11:58
Gediminas Kirkilas, 2008 m. spalio 7 d.
DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
Skirtumų išties nemažai, nors opozicija, kurios branduolį kaip tik ir sudaro buvusios Vyriausybės lyderiai, neigia (vargu, ar ko kito galima tikėtis) bet kokius šio ministrų kabineto darbus ar pasiekimus.

V. Valevičius. Žalieji – ne ideologija atsakymas į V. Vingrienės straipsnį „Po Vilniaus centrą dviračiais važinėji – dar ne žaliasis“ (22)

2014 balandžio mėn. 23 d. 10:05
Labai seniai, dar 2004 metais išleidau nedidelę knygelę, pavadinimu „Liberalizmas ir demokratija“ joje yra aprašytos pagrindinės trys ideologijos. Nesu labai originalus, rėmiausi klasikiniu anglų vadovėliu iš Oksfordo Universiteto „Political Ideologies“. Ten gana nesudėtingai parodyta, kuo skiriasi koncepcijos ir ideologijos. Todėl „Žaliųjų judėjimo“ negaliu priskirti paskutiniosioms. Žalieji gali būti ir komunistiniai ir fašistiniai ir liberalūs ir t.t. Čia teorija.

D. Kreivys. A.Butkevičiaus Vyriausybės nieko neveikimo ataskaita (96)

2014 balandžio mėn. 22 d. 18:05
Šiandien (balandžio 22d. ) Seime A.Butkevičius pristatė Vyriausybės 2013 metų veiklos ataskaitą.

G. Landsbergis. Rusija nesustos, kol nebus sustabdyta jėga (494)

2014 balandžio mėn. 22 d. 10:01
G. Landsbergis. Rusija nesustos, kol nebus sustabdyta jėga
Asmeninio archyvo nuotr.
Antrajame amžiuje prieš Kristų Romos senatorius Katonas, Punų karo veteranas, matydamas stiprėjančią ir vis nenugalėtą Kartaginą kvietė romėnus palaikyti dar vieną, gal paskutinį žygį į Afriką.