Mano svajonių Vilnius nėra viso labo skaidresnis, be korupcijos ar nebankrutuojantis miestas. Skaidrus ir atsakingas lėšų planavimas - elementarios higienos reikalas. Todėl paprastai apie ją nekalbame, kol nepajaučiame nemalonaus kvapo. Tiesa, politikos ekspertai ragina kandidatus į Vilniaus merus vengti pokalbio apie higieną ir, bent jau šiame etape, tiesiog daugiau kvepintis. Visgi abejoju ar svaiginančiu politiniu parfumu pavyks permušti sklindantį jau nebe prakaito, bet miesto ligų kvapą.
Mano miesto svajonių neįkvepia ir draugai liberalai, sankryžose moterims dalinantys oranžinius gvazdikus ar apsipilantys šaltu vandens kibiru gatvėje. Kita vertus, apsipilančios vandeniu liberalės neįkvėptų mano žmonos; todėl ieškau atsakymų toliau. Aišku, viešųjų ryšių higienos taip pat nereikia nuvertinti. Buvęs bosas kartą užsiminė: niekada neužsiėmiau viešaisiais ryšiais, dariau kas teisinga ir štai antrą kartą esu premjeras. Deja, tie laikai praeina. Anksčiau higiena buvo tik praustis, dabar higiena yra ir skustis viską nuo antakių žemyn. Gyvenimo kokybės standartai auga, keičiasi ir viešo gyvenimo poreikiai, todėl ryšiai su visuomene būtini.
Visgi net ir nusiprausus, pasikvėpinus, nusiskutus, sutvarkius miesto finansus ir apsipylus kibiru šalto vandens - nieko nebus. Miestui reikia dvasios, ryžto ir noro būti kažkuo daugiau. Tikslas būti tarptautinių paslaugų ir inovacijų centru nevilioja; miestas kuriame tiesiog gera gyventi - taip pat. Mažesnės šildymo kainos vilniečiams – turėjo būti jau vakar. Ekspertų paskaičiavimais kainos gali kristi iki 5cnt už kilovatvalandę vien tik išvalius Vilniaus energetikos sektorių nuo korupcijos. To man, kaip vilniečiui, neužtenka. Miestui reikia vizijos, kuri įkvėptų gyventi, dirbti ir kurti. Tad, kol partijų kandidatai tyli, dalinuosi savąja; gal kuriam iš jų pasitarnaus.
Vilnius man – vaikų miestas. Yra daugybė svarbių dalykų, bet nieko nėra svarbiau už juos. Retas ginčytųsi dėl vaikų vietos mūsų gyvenime. Deja, pamiršome mes juos. Kalbame apie ateitį, bet atkakliai gyvename tik šiandiena. Apie tai byloja auganti mūsų skola. Net ir praūžus krizei, mes toliau sėkmingai skolinamės, vartojame ir krauname skolų naštą vaikams. Jei asmeninio gyvenimo malonumus ir negrąžintas skolas už atostogas prie jūros ar plazminį televizorių nešamės į grabą, su viešaisiais malonumais ir pinigais buhalterija kita. Skolos už “Guggenheimas veža” lieka mūsų vaikams. Todėl kiekvienas vilnietis šiandien gimsta su 10,000 litų miesto sąskaita faktūra rankoje, ir čia šalia nacionalinės 100,000 litų skolos, kurią mūsų karta pasiskolino, bet vargiai ar sugebės grąžinti.
Tuo tarpu puikiai suprantame, jog nuo mūsų vaikų priklauso ar Lietuva bus stipri, laisva ir gyvybinga. Jei leidžiame juos skriausti, gerti, rūkyti, tūnoti kiauras dienas vienatvėje prie interneto ir dar užkrauname šimta tūkstantines skolas, galime jau šiandien drąsiai palaidoti laisvos ir klestinčios Lietuvos viziją. Galbūt visa tai skamba kiek banaliai, bet paprastume tiesa ir grožis.
Susitelkdami ties vienu tikslu, lietuviai gali pasiekti daug. Nežinau, kas galėtų būti tas vienas pats svarbiausias tikslas jei ne Lietuvos vaikai. Taigi, kodėl nepabandyti sukurti miesto, kur pagrindinis dėmesys butų skirtas mūsų vaikams. Ligoninės, darželiai, mokyklos, mityba, auklėjimas, žaidimų aikštelės, mokesčių sistema ir miesto infrastruktūra.
Tam nereikia didelių resursų ar grand strategijų. Pradžiai užteks apie tai susimąstyti. Visuomenės supratimas apie vaikų rūpesčius dažnai apsiriboja apsauga nuo asocialių tėvų ar pedofilų. Todėl neretai vengiame viešos diskusijos apie vaikus; esame įsitikinę, jog tai ne apie mus. Deja, baisiau už baisiausius skandalus yra pusė milijono vaikų, kurie iš tėvų vidutiniškai sulaukia vos 17 minučių dėmesio per dieną. Kokios meilės šeimai, valstybei ar gyvenimui galime iš jų tikėtis? Visgi, tikėdamiesi išvysti naują, kultūringą, gyvybingą, patriotišką ir savimi pasitikinčią Lietuvos kartą, turime kurti kitokią visuomenę. Tokią, kuri ženkliai daugiau dėmesio skiria vaikams ne tik namuose, bet ir visose gyvenimo srityse.
---
Planuokime atsakingai. Kurkime patogias sąlygas planuoti vaikus. Norintiems dirbti, užtikrinkime galimybę gauti gerai apmokamą darbą ir atsakingai planuoti šeimos gerovę. Kartu skirkime papildomą dėmesį jaunuolių lytiniam švietimui mokyklose; tai padės išvengti neatsakingų poelgių ir vienišų šeimų. Užtikrinkime tinkamą medicinos specialistų ir psichologų pagalbą šeimoms, besilaukiančioms atžalų. Tinkamas profesionalų dėmesys padės vaikui į pasaulį atkeliauti sveikam.
Padėkime auklėms. Vaikui paaugus, reikia tinkamų sąlygų tėvams sėkmingai grįžti į darbo rinką. Jei senelių nėra šalia, tam reikia auklės, kurios profesija vis dar nėra tinkamai apibrėžta ir todėl dažnai lieka be valstybės socialinės garantijos. Lengvatinis verslo liudijimas ir visos reikalingos socialinės garantijos auklėms būtinos.
Darbas iš namų. Tėvams auginantiems vaikus iki 3 metų, turi būti suteikta teisė ne tik į vieną mamadienį/ tėvądienį per mėnesį, bet ir į vieną darbadienį per savaitę iš namų. Pernelyg neatidėliojant šią tvarką galima būtų pradėti taikyti viešajame sektoriuje dirbantiems tėveliams.
Darželiai. Jų turi užtekti visiems miesto vaikams, net jei tam reikės 200 trilijonų litų. Išvalius administraciją nuo korupcijos, lėšų turėtų pakakti. ‘Kritiniu’ atveju sutaupyti galima ir sumažinus „Air Lituanica“ reisų kiekį. Aviacijos specialistų paskaičiavimais, kiekvienas savivaldybės oro linijomis išskraidintas keleivis mažiesiems vilniečiams atsieina 200 litų papildomos skolos.
Auklėtojos. Deja, ne visuomet ši profesija sulaukia tinkamo visuomenės dėmesio. Puikiai pamenu auklėtojų žvilgsnius, kuomet vėlavo atlyginimai. Tokių dalykų negali būti, tai atsiliepia mūsų vaikams, tuomet mamoms, na o tada gera nuotaika palieka visus namus. Didesni darželio auklėtojų atlyginimai neabejotinai turėtų stebuklingą įtaką mūsų šeimyniniam gyvenimui.
Mityba. Nepilnavertė vaikų mityba darželiuose reiškia nuolatines ligas mūsų mažiesiams. Dar kartą: vaikų sveikatos sąskaita taupyti nevalia. Tai turi būti akivaizdu net ir tiems, kas neturi ir neplanuoja mažylių turėti. Sveikatos apsaugos sistemos išlaikymas gula ant musų visų pečių. Jei vieno vaiko mitybai per dieną darželyje skiriami 7 litai, pabandykite įsivaizduoti kaip atrodo pusryčiai, pietūs ir pavakariai. Vaikai negauna pakankamai maistingųjų medziagų ir serga. Deja, vis dar tenka darželyje ir mokykloje matyti rūkytą dešrą, spirgučius ir majonezą. Lygiai kaip ir cukrumi persaldytą arbatą, kuri ne tik sutrikdo mineralų pusiausvyrą, bet ir slopina vaikų imuninę sistemą.
Švietimo lygis. Mokyklose ugdymo lygis atsilieka pagal visus tarptautinius reitingus. Nors įpratome didžiuotis olimpiadų nugalėtojais, reali situacija yra pakankamai liūdna. Mokymo kokybės nuopolis neabejotinai susijęs su mokyklos administracijos nuline motyvacija kelti ugdymo standartus. Reikia naujos tvarkos, kuomet tris metus iš eilės mokyklai esant 10 proc blogiausių tarpe būtų automatiškai skelbiamas naujas konkursas direktoriaus vietai užimti. Amžinų direktorių taip pat neturi būti, reikia įvesti kadencijas. Tėvų komitetui galėtų būti suteikiamos papildomos teisės, tokios kaip siūlyti direktoriaus pavaduotoją ar tvirtinti mokyklos metinį biudžetą. Tai paskatintų ne tik finansų skaidrumą, bet ir tėvus aktyviau dalyvauti mokyklos gyvenime.
Rūkymas ir alkoholio vartojimas. Vaikai rūko per pertraukas, rūko elektronines cigaretes pamokų metu. Tai yra ne tik auklėjimo spragų namuose išraiška, bet ir atsainus mokyklos administracijos požiūris. Užfiksavus moksleivių rūkymo ir alkoholio vartojimo atvejus mokyklos teritorijoje, direktorius turi būti baudžiamas griežtu papeikimu.
Mokesčiai. Svajoti galima, tik kažkuo reikia sumokėti. Pradėkime nuo vaikų registravimo į darželius, kuomet kartu su reikalingais užpildyti dokumentais turėtų būti pateikiama forma skirti 1 proc gyventojų pajamų mokesčio pasirinktai švietimo įstaigai. Tėvai nepateikę įrodymų, jog jau skiria mokesčių dalį kitur, būtų prašomi skirti vaikų lankomam darželiui ar mokyklai.
Patyčios. Patyčių darželiuose ir mokyklose neturi būti. Šiuo metu maždaug 27 proc. vaikų mokyklose daugiau kaip 3 kartus per mėnesį patiria patyčias. Tai yra vienas prasčiausių rodiklių visoje Europos Sąjungoje, du kart daugiau nei Vokietijoje ir net šešis kartus daugiau nei Švedijoje. Vaikų patyčių lygis yra pasiekęs kritines ribas. Tam reikia išskirtinio švietimo įstaigos ir tėvų dėmesio. Kiekvienas patyčios atvejis turi būti atidžiai nagrinėjamas bei taikomos tikslinės mokytojams, tėvams ir vaikams ugdymo priemonės, tame tarpe psichologų konsultacijos ar privalomi paskaitų ciklai tėvams.
Viešasis transportas. Visiems moksleiviams be išimties viešas transportas turi buti nemokamas. Pajamos gaunamos iš moksleivių sudaro nereikšmingą dalį Vilniaus viešojo transporto pajamų.
Užklasinė veikla. Šiuo metu nėra užklasinės veiklos pasirinkimo įvairovės. Savivaldybė turėtų skatinti ir subsidijuoti platų saviraiškos būrelių tinklą. Mieste vos kelios vietos praleisti laiką visai šeimai. Todėl, kai neturi fantazijos, eini pasivaikščioti į Bernardinų parką. Užsiėmimai visai šeimai mažintų ir skyrybų skaičių. Tai nėra “Jurgeli, meistreli” žaidimai, kai tėveliai ir mamytės kartu su vaikais šokinėja ir ploja rankom. Reikalingos profesionalių pedagogų ir psichologų sudarytos programos, kurios įtrauktų visą šeimą. Lygiai kaip nėra ir paaugliams interaktyvios veiklos. Todėl dažnas nesunkiai suranda sau veiklos virtualiame gyvenime. Mažiau paminklų, trinkelių, daugiau žalios vejos ir supynių vaikams. Istorinė atmintis mūsų neišgelbės, jei vaikai bus pikti, nedraugiški ir paliegę.
Miesto pažanga. Vilniaus pažangą tapti vaikų miestu galima būtų išmatuoti Tėvų ir vaikų džiaugsmo indeksu, kurį savivaldybė vertintų remdamasi reguliariais sociologiniais tyrimais. Pasikartojančios apklausos parodytų, kiek iš tiesų tėvams ir vaikams patinka savivaldybės paslaugos, skirtos vaikams. Gerėjantys sociologinių tyrimų rezultatai ir gimstamumo augimas Vilniuje, spartesnis nei Lietuvoje, galėtų būti apibendrintas šios programos sėkmės rodiklis.
Tai vos keli, galbūt ir provokuojantys pavyzdžiai, kaip galėtume kurti aplinką, kur miesto vaikams būtų gera gyventi. Sąrašą galime pildyti ir koreguoti, tačiau svarbiausia - mūsų požiūris; išsprendus higienos klausimus ir aiškiai susidėliojus prioritetus, visa kita gali pasirodyti daug paprasčiau. Štai toks mero požiūris mane įkvėptų. Paskatintų ne tik balsuoti už jį, bet ir pačiam stengtis būti geresniu.