M.Lapinskas. Profsąjungoms nusišvilpt ant moksleivių interesų

Kartą Kijeve, viename didžiausių viešbučių važiavau liftu iš keturiolikto aukšto į pirmą. Trečiame aukšte liftas sustojo, į jį su vežimėliu įlipo kambarinė, ir, nieko neklausdama, paspaudė dvylikto aukšto mygtuką. Užkilome, ji išlipo. Bandžiau nusileisti, bet pasiekti pirmo aukšto nebuvo lemta - kažkuriame aukšte įlipo dar viena kambarinė. Vėl kilome viršun.

Galiausiai, prižiūrėtojoms pabaigus darbą, liftas nusileido ir į pirmą aukštą.

Kai apie kambarinių elgesį papasakojau administratoriui, šis nusistebėjo mano nesupratingumu. “Matote”, - tarė jis, - “jos gi dirba, joms sutvarkyti kambarius reikia, o jūs nieko neveikiate, galite ir truputį palaukti”.

Nenuostabu, nes sovietinio tipo santvarkoje viešbučiai, parduotuvės ir restoranai yra skirti ne svečiams, o darbuotojams. Jie dirba kada nori, kaip nori, o klientai, neturėdami pasirinkimo, nuolankiai turi prašyti būti aptarnaujami.

Žmonėms ten atrodo natūralu klausyti pardavėjų ir administratorių nurodymų, o jų apšauktiems atsiprašyti už sutrukdymą.

Minėtas Kijevo viešbučio administratorius buvo bent jau mandagesnis negu profsąjungų veikėjai, šeštadienį mokytojų suvažiavime nušvilpę švietimo ministrą Gintarą Steponavičių.

Ten mokytojus lyg ir atstovaujanti Jūratė Voloskevičienė piktinosi, kad į Lietuvą atėjo laikai, kai, o Dieve, mokytojai turi paisyti moksleivių ir jų tėvų interesų, o ne atvirkščiai.

Kol mokytojų organizacijoms vadovauja šešiasdešimtųjų metų prekybos bazės vedėjos mentaliteto veikėjai, Lietuvos moksleivių išsilavinimas Europos rinkoje yra toks konkurencingas kaip sovietiniai traktoriai.

Pagal moksleivių pasiekimus Lietuva atsilieka tiek nuo Latvijos, tiek nuo Estijos. Tačiau savimi profesinės sąjungos sugeba pasirūpinti - Lietuvoje mokytojų atlyginimai yra aukštesni, negu Latvijoje.

Iš profsąjungos vadovės kalbos nepanašu, kad ji supranta, jog atlyginimas yra mokamas už rezultatus. Tačiau ginčytis su tokiais žmonėmis neįmanoma - jei kalbi gražiai, jie švilpia, jei diskutuoji - bėga iš pamokų streikuoti.

Vienintelis kelias - pasitikrinti, ką apie tai galvoja moksleiviai ir jų tėvai.

Švietimo ir mokslo ministerija turi paskelbti, kurios mokyklos ir mokytojai galvoja, kad jie neturi „tarnauti moksleiviams ir jų tėvams“.

Tegu tėvai, pasirinkdami mokyklą, pamato lentelę „Čia šventovė - mums nerūpi, ko nori moksleiviai“ arba „Tėvų nuomonė yra teisinga tik tada, kai ji sutampa su mūsų“. Tada jie patys pasirinks, leisti vaikus į tokią mokyklą, ar ne.

Jei tokia koncepcija pasiteisins, mokykla gaus daugiau mokinio krepšelių ir galės mokėtis premijas bei atlyginimus.
Vardan geresnio modelio suradimo netgi galima būtų sukurti vintažinę Miesto Vidurinę, kurioje mokytų tik „šventovės“ patirtį turintys mokytojai, o moksleiviai turėtų tiek pat teisių, kaip jų tėvai prieš trisdešimt metų.

Pasiteisinusią praktiką galės perimti ir kitos valstybės įstaigos.

Poliklinikos galės pasiskelbti, kad jų svarbiausias tikslas yra patogus personalo darbas ir kad jie netarnaus pacientams. O pasų poskyrių darbuotojai darbą su(si)organizuos taip, kad jaustųsi, J.Voloskevičienės žodžiais, sotūs, laimingi, šiltai aprengti.

Kalbant rimtai, Švietimo ministerija turėtų paskelbti, kaip profesinių sąjungų aktyvumas veikia moksleivių mokymosi rezultatus - būtų gerai žinoti, ar mokyklose, kuriose profsąjungos rūpinasi mokymosi kokybe, rezultatai yra geresni, nei tose, kur pedagogai bendradarbiauja su tėvais ir moksleiviais.

Kaip rodo pasaulinė praktika, būtent siauri profesinių sąjungų interesai yra didelė kliūtis mokymosi kokybei.

O joms, kaip rodo suvažiavimas, yra nusišvilpt tiek ant ministro, tiek ant moksleivių ir jų tėvų.