Prieš 23 metus, Lietuva sukilo prieš taikliai įvardytą „blogio imperiją“, o Kovo 11-oji buvo šios imperijos byrėjimo pradžia. Tuometiniai tikslai buvo gana aiškūs − jie įrašyti ir į Lietuvos Konstituciją: nesijungti į jokias Rytų Sąjungas, integruotis į Vakarus, kurti demokratinę Lietuvos valstybę. Ir nors reikia paminėti, kad sutarimo dėl demokratinės valstybės nebuvo, nes tuometiniai dešinieji visaip siekė atkurti smetoniškojo tipo autoritarinį valdymą rengiant (laimei nepavykusį) referendumą dėl stipraus prezidento institucijos, nugalėjo kompromisas ir supratimas, jog be demokratijos Lietuva negalės išsivaduoti iš Kremliaus imperijos gniaužtų ir integruotis į Vakarus.
Tada, ankstyvais nepriklausomybės metais, tie, kas tenorėjo sovietinę diktatūrą pakeisti nacionalistine ir klerikaline, nusileido vedami bendro tikslo – užtikrinti Lietuvos nepriklausomybę. Nusileisti buvo verta, nes per 23 nepriklausomybės metus pasiekėme tikrai daug: Lietuva yra saugi kaip niekada anksčiau, tapome NATO ir Europos Sąjungos nariais, mano kartai nebereikėjo kariauti Čečėnijoje, kaip mano tėvų kartai Afganistane, o mums nebereikia eiti protestuoti prieš autoritarinį režimą, kaip tai tenka daryti jaunimui Maskvoje ir Minske. Gyvenimo lygio su 1990 metais taip pat nepalyginsi, net jei teigiama, kad visiems gyvenant blogiau, mano blogas gyvenimas atrodė geresnis.
Tačiau Kovo 11-oji užuot tapusi pergalės prieš autoritarinį sovietinį režimą ir Lietuvos laimėjimų simboliu, dabar tampa agresyvaus nacionalizmo, pirmiausia nukreipto prieš savo bendrapiliečius, demonstravimo diena. Kovo 11-ąją, užuot rengus konferencijas ir diskusijas apie putininėje Rusijoje grąžinamo modifikuoto totalitarizmo grėsmę Lietuvai ir jo atrėmimo galimybes, užuot organizavus pergalės prieš Kremlių minėjimus bei protestus prie Rusijos ir Baltarusijos − šalių, kuriose pažeidinėjamos piliečių teisės ir įvairiais pavidalais atgyja sovietinio režimo atgyvenos, ambasadų, valdžia rengia nelabai ką bendro su Kovo 11-osios nuotaika turinčius renginukus, o Vilniaus gatves bando okupuoti tie, kuriems Putino režimas daug mielesnis už demokratiją.
Lietuvos valdžios institucijos, valstybės vadovai vietoje to, kad Kovo 11-ąją stengtųsi sustiprinti provakarietišką, euroatlantinę Lietuvos geopolitinę orientaciją ir paskatinti glaudesnę integraciją į Vakarus, rėžia banalias ir tuščias kalbas apie nepriklausomybę ir skatina „patriotizmą“, kurio esmė vidinės nesantaikos kurstymas, autoritarizmo propagavimas. Tai reiškia, kad arba mūsų lyderiai nesupranta, kad Kovo 11-oji gali ir turi būti simboliškai išnaudojama Lietuvos valstybingumo (neatsiejamo nuo provakarietiškumo) ir demokratijos stiprinimui, arba jiems Putino Rusijoje vyraujanti raudonosios žvaigždės, svastikos ir cerkvės sąjunga yra kur kas priimtinesnė nei europietiškos vertybės ir demokratija.
Pasisakymai verčia manyti, kad antrasis variantas yra arčiau tikrovės, o Kremlių vengiama kritikuoti, nes tai yra sektinas modelis, o ne joks blogis. Kaip ir vis Lietuvoje ryškėjanti tendencija pulti Vakarus ir ignoruoti negatyvius reiškinius Rusijoje. O dažnai, net jiems pritarti. Kad Kovo 11-osios eitynių dalyviams Maskvos modelis mielesnis net neabejotina, bet kai jis toks tampa ir Lietuvos vadovybei, tai reiškia ne ką kitą, kaip Lietuvos grąžinimą į geopolitinės Maskvos įtakos sferą ir to, ko siekta Kovo 11-ąją, pamynimą. Tai ne kas kita kaip Kovo 11-osios idealų išdavystė.
Vertėtų nepamiršti − Kovo 11-oji idėjiškai yra pergalės prieš Kremlių ir išsilaisvinimo iš autoritarizmo diena. Tokia turėtų būti jos prasmė ir esmė. Todėl valdžios institucijos turėtų siekti, kad būtų švenčiama demokratija, kad būtų švenčiama nepriklausomybė nuo Kremliaus ir integracija į Vakarus, o ne kurstomos autoritarizmo idėjos ir antivakarietiškos nuotaikos, pasitarnaujančios tik tam, iš ko prieš 23 metus išsilaisvinome. Labai gaila, kad vietoje vienijimosi prieš bendrą priešą (autoritarizmą), kaip buvo prieš ketvirtį amžiaus, Kovo 11-oji tampa pirmiausia švente tų, kuriems Putino Rusija ir jos „vertybės“ mielesnės už laisvę ir demokratiją.