Šis kūrinys Lietuvos teatrų scenoje turėtų būti rodomas kasmet kaip žmogaus smegenis nuo sustabarėjimo sauganti prevencinė priemonė.
Gyventojų skaičiumi nedidelėje tautoje, tokioje kaip Lietuva, visi vieni apie kitus žino beveik viską, todėl žmonėms sensacijų ir skandalų reikia kaip vandens ir oro, nes sensacijos ir skandalai paįvairina kasdienybę ir sureikšmina tuos, kurie tuščiu kalbėjimu veržiasi būti dėmesio centre.
Nedidelės tautos žmones lengva kvailinti dirbtinai sukurtais mitais ir grėsmėmis, netiesa grįstais pareiškimais, siunčiamais Prezidentei, Vyriausybei, Seimo nariams, nes visa tai daroma siekiant kilnių tikslų – gelbėti Lietuvą, visuomenę, šeimą, vaikus, tautinį tapatumą ir tradicijas. Šie burtažodžiai kaip žaibas turi trenkti tuos, kurie nepaklūsta pranašams apsišaukėliams ir mato pasaulį savomis akimis.
Nedidelės tautos žmonės sukurptus mitus ir grėsmes priima kaip realų pavojų, nes jie nejaučia didžiojo pasaulio politikos skersvėjų, nepatiria galingų pasaulio valstybių regioninės politikos interesų susidūrimų, karinių konfliktų tragiškų pasekmių, nesprendžia kasdienių gyvybės ir mirties problemų.
Todėl nedidelėje tautoje garbinami amžini tautos lyderiai, tautos teisuoliai, apsišaukėliai pranašai, kurie pseudo teorijomis lengvai pavergia protus tų, kurie nemąsto savarankiškai.
Normų konstruktoriai
Kasdien stiprinamas priešiškumas Europos Tarybos konvencijai dėl smurto prieš moteris ir smurto prieš moteris artimoje aplinkoje prevencijos ir šalinimo ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisoms bei jas lydinčių įstatymų projektams yra pastarųjų mėnesių sukurptos ir primestos Lietuvos visuomenei tariamos grėsmės. Šį priešiškumą skatina skirtingų visuomenės sluoksnių ir išsilavinimo „ekspertai“: tariami mokslininkai ir profesionalai praktikai, žurnalistai, piliečiai kaip papūgos kartojantys jiems pateiktą rašliavą, sekso ekspertės ir net Vyskupų konferencija.
Visi šie „teisuoliai“, išplėšę iš minėtų dokumentų atskiras frazes ir jas savaip interpretuodami, laiko save tautos gelbėtojais. Tačiau jie atsisako gelbėti tautą nuo smurto prieš moteris ir vaikus ir pasisako už tai, kad smurtas liktų šeimoje, nes ragina Lietuvos valdžias Konvencijos nepasirašyti ir nepritarti pataisoms, kurios gelbėtų vaikus nuo pastoviai patiriamo smurto.
Labiausiai „tautos gelbėtojus“ gąsdina kitokio lytiškumo ir šeimos problema, todėl jie nori Lietuvos visuomenę grąžinti į patriarchalinio pasaulio tradicinių sampratų rėmus. Nieko nekeisti, nes tradicijų ir prietarų puoselėtojams naujos sampratos išmuša pamatus iš po kojų. Išplėšia valdžios galias, verčia žmones savarankiškai mąstyti. Reikia dėkoti grėsmių ir normų konstruktoriams, kad šie savo atsišaukimais verčia žmones suklusti ir imti gilintis į tai, ką „garbūs“ ekspertai neigia.
V. Sinica ir P. Stonis savo opuse „Kaip viskas tampa norma“, suvieniję jėgas ir išmintį, aptaria homoseksualumą ir teigia, kad „viskas tampa norma“. Jie taria aukso žodžius, nes tam tikras normas visuomenėje formuoja skirtingo intelekto ir pasaulėvaizdžio asmenys. Riboto intelekto individai žmonių žeminimą ir tyčiojimąsi iš kitoniškumo laiko „norma“. Šiuolaikiškai mąstantys pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms, žmogaus orumui laiko norma. Šias dvi grupes atriboja teisė: šiandien už žmogaus žeminimą ir tyčiojimąsi iš žmogaus baudžiama įstatymu; pagarba žmogaus teisėms ir laisvėms yra įkūnyta tarptautinėse deklaracijose, konvencijose, konferencijų veiksmų programose, pareiškimuose, tarptautiniuose ir nacionaliniuose žmogaus teisių gynimo įstatymuose, nacionalinėse konstitucijose. Ar tautos gelbėtojai šito nežino ir nesuvokia?
Dvasios tėvai
Labiausiai pribloškia ryškiausias normų konstravimo pavyzdys – 2013 m. gegužės 9 d. Vyskupų konferencijos pareiškimas, kuriame dėstoma keista mintis, kad Konvencija dėl smurto prieš moteris remiasi ideologizuotu požiūriu į lytį kaip į socialinį konstruktą, „ nesutampantį su žmogaus biologine prigimtimi“. Kad smurto prieš moteris prevencija bus paversta „pavienių grupių ideologiniu tikslu, priešingu tautos savitumui ir gyvybiniams interesams“.
Dvasios tėvai pamiršta, kad Konvencija yra tarptautinė, kad ji neparašyta vien lietuviškam kiemui, kad ji turėtų užtikrinti Azijos ir Afrikos šalių mergaičių ir moterų gyvybių ir gyvenimų gelbėjimą. Kad vienintelė ideologija, kurią skleidžia Konvencija, yra humanizmas ir rūpestis mergaitėmis ir moterimis, kurios kenčia prietarų, tautinių, gentinių tradicijų sukaustytoje visuomenėje, bei pagarba lyties tapatumui.
Dvasios tėvai baiminasi lyties kaip socialinio konstrukto arba socialinės lyties. Dvasios tėvai neturėtų jaudintis, nes kiekvienas individas yra lytiškumo ir asmenybės turinio dermė, kuri skleidžiasi visuomenėje. Juk parapijiečiai eina išpažinties ne pas žavų vyrą, o pas vyrą, kuris atlieka kunigo, sielų ganytojo socialinį vaidmenį. Šį vaidmenį kaip socialinį konstruktą pripažįsta visuomenė. Vadinasi, pripažinę biologinio vyro, atliekančio kunigo socialinį vaidmenį reikšmę, turime pripažinti ir visų moterų ir vyrų socialinius vaidmenis. Niekas Konvencija iš žmogaus neketina atimti biologinės prigimties ir lyties vaidmenų. Atvirkščiai, biologinę prigimtį Konvencija saugo ir draudžia ją žaloti, iš jos tyčiotis.
Prarasta vaikystė
Lietuviškiems tautos gelbėtojams pateiksiu Tarptautinio moterų tyrimo centro ir Jungtinės Karalystės parlamento atliktų tyrimų medžiagą (A Childhood Lost, 2012), kuri atskleidžia siaubą, tragedijas ir mirtį mergaičių ir moterų, kurios dėl saugomo „tautos savitumo ir gyvybinių interesų“ praranda vaikystę, sveikatą, yra neraštingos, gyvena skurde, patiria vyrų ir vyro šeimos narių smurtą, yra suluošinamos ar nužudomos. Nes jos yra ištekinamos 8 - 15 metų, kai tik subręsta lytiškai, parduodamos už šeimos skolas nepažįstamiesiems, gerokai vyresniems vyrams, kurie verčia mergaites lytiškai santykiauti, gimdyti vieną po kito vaikus, nors mergaičių kūnas ir protas neparengti šeimos gyvenimui, nors jos neturi jokių šeimos planavimo žinių.
Neišprususios mergaitės nežino, kaip apsiginti nuo vyro lytinio ir fizinio smurto, kaip išlikti vyro ir jo šeimos narių vergovėje, kaip gydytis nuo lytiškai plintančių ligų , ŽIV, AIDS, kurias jos gauna iš jas prievartaujančių vyrų. Jei vaikams – žmonoms pavyksta pabėgti, jos yra vyrų, ginančių garbės tradicijas, persekiojamos, nužudomos arba iš nevilties pačios žaloja save, nusižudo.
Indija, Pakistanas, Nepalas, Bangladešas, Šri Lanka, Afganistanas, Jemenas, Etiopija, Kenija, Tanzanija - tai šalys, kuriose iki šiol gyvos vaikų vedybų tradicijos. Mergaitės, gimusios Jungtinėje Karalystėje, yra taip pat išplėšiamos iš mokyklos ir prievarta išvežamos į Pietų Aziją. Taip „saugant“ etnines, tautines tradicijas yra pažeidžiamos vaikų teisės, moterų teisės, žmogaus teisės.
Apie 40 proc. vaikų vedybų vyksta Indijoje. Kai kuriose Indijos valstijose, nepaisant 2006 m. priimto „Vaikų vedybų draudimo įstatymo“, vaikų vedybos viršija 50 proc.
Islamo šalyse neprotestuojama prieš prarastos vaikystės tradiciją. 2010 m. Irane buvo ištekinta 42000 mergaičių nuo 10 iki 14 metų. Kuo anksčiau ištekinama mergaitė, tuo mažesnę išpirką už ją moka būsimas vyras. Nurodytas priverstinių vaikų vedybų skaičius nėra tikslus, nes miestuose registruojami tik 55 proc., o kaimuose tik 45 proc. vaikų vedybų. Vaikai gimdantys vaikus dažniau miršta nei moterys sulaukusios 20 m.
Remiantis Jungtinių Tautų duomenimis, jei vaikų vedybų tendencijos išliks tokios kaip dabartyje, 2020 m. 142 milijonai mergaičių bus ištekintos prievarta. Tai reiškia, kad kasmet bus ištekinti 14 milijonų vaikų, kurie praras vaikystę ir saugios ateities, kokybiško gyvenimo perspektyvą. Ar Lietuvos gelbėtojai ir toliau matys tik savo kiemą ir priešinsis tam, kad Lietuva pasirašytų ir ratifikuotų Konvenciją?