2008-2012 metų Seimo kadencijoje konservatoriškai mąstantys parlamentarai ne kartą bandė neigti žmogaus teises ir laisves, įstatymų pataisomis įtvirtinti katalikiškąją pasaulėžiūrą, stiprinti heteroseksualios daugumos ir vyriškosios lyties diktatą.
Artėja nauji Seimo rinkimai. Lietuvos piliečiams teks rinktis – išsaugoti mūsų valstybės demokratinius principus, ar juos prarasti. Išsaugoti minties ir susirinkimų laisvės teisę, laisvo individo pasirinkimo teisę, lyčių lygybę ir piliečių lygias galimybes, ar neprognozuota rinkėjų valia paklusti fanatiškos minios pranašams, žmogaus teisių pažeidėjams.
Rinkimų išvakarėse „tikrojo“ teisingumo gynėjai manipuliuoja tradicinės šeimos, natūralaus šeimos planavimo, vaikų teisių gynimo, heteroseksualų dominavimo idėjomis keliui į Seimą grįsti. Tačiau teisingumas nėra dalomas. Nėra teisingumo, kai pažeidžiamos žmogaus teisės, moters ir motinos teisės, vaiko teisės, kai viena religija, vienos partijos, vienos socialinės grupės nuostatos naudojamos visuomenės įvairovei ir skirtybėms varžyti.
Kada prasideda nelygybė?
Nelygybė prasideda nuo vaikystės. Nelygybę gali skiepyti ir politikai, kai jie vadovaujasi ribota pasaulėžiūra.
Prieš keletą metų vaikų „gelbėtojai“ šiurpino Lietuvą europiečių sukurtos darželinukų lyčių lygybės ugdymo programos interpretacijomis. Programą Gender Loops (Lyties kilpos, arba Lyties apynasriai) jie vadino homoseksualumo propagavimu. Seimo pavasario sesijos pabaigoje vaikų „gelbėtojai“ vėl dirbtinai sukėlė triukšmą dabar dėl kitos metodinės priemonės, kurią Danijos Lygių teisių ministrės užsakymu parengė Arhuso universitetas. Ši priemonė išversta į lietuvių kalbą. Jei ji bus rekomenduota vaikų švietimui, vaikams bus aiškinamas lyčių vaidmenų ribotumas ir lyčių lygybės esmės.
Metodinė priemonė pabrėžia humanistinio auklėjimo svarbą. Ja ugdoma vaikų tarpusavio pagarba, tobulinama vaiko asmenybė. Nepaisant lyties skatinamas vaikų kūrybiškumas, aktyvumas, draugystė, jautrumas, dėmesys kitam. Pasakojimais ir žaidimais programa diegia vaikams lyčių lygybės suvokimą: vaikai gali tapatintis su personažais, kurie jiems patinka dėl žmogaus savybių, vaidinti priešingos lyties vaidmenis. Žaisdami vaikai ima suprasti savo „aš“ įvairovės raiškas, savo lytinę tapatybę, kuri nepriešinama kitai lyčiai.
Skirtingos lyčių erdvės
Lietuvoje aukštinant tradicinę šeimą, uoliai saugomas moteriškumas ir vyriškumas. Tai vyksta ir vaikų darželiuose: mergaitėms skiriamas lėlių kampelis, berniukams – mašinėlių ir konstruktorių erdvė.
Danijoje parengta lyčių lygybės ugdymo priemonė suardo lyčių stereotipines skirtybes ir vienai dienai siūlo berniukams ir mergaitėms susikeisti lyčių vaidmenimis, nes, tik pažinę įvairovę, vaikai geriau supras pasaulio vaizdo vientisumą. Berniukas „tapęs“ mergaite, ima stebėtis, kodėl jo lovą gaubia rusvos gėlėtos užuolaidos, kodėl jis turi vilktis rusvos spalvos rūbeliais, į plaukus segtis puošnias seges, pavalgęs nuo stalo pats nusinešti savo lėkštę. Jam patinka blizgantys pieštukai ir purvas iš balos, kurį jis tepasi ant veido, kad oda taptų gražesnė. Taip vaikas pažįsta „tipiško“ moteriškumo raiškas, kurios net vaikiškame pasakojime atrodo lėkštai. Mergaitė “tapusi“ berniuku, smagiai žaidžia su lenktynių mašinėlėmis, karstosi medžiais, žaidžia futbolą, stovi vartuose.
Vaikams patinka justi ir demonstruoti savo jėgą, kūrybiškumą, išradingumą, gebėjimą suprasti vienas kitą. Todėl bendroje teritorijoje jie pasivadina abstrakčiais vardais, atsisakę lytį ženklinančių vardų. Jiems svarbu, kad dėl lyties iš jų niekas nesityčiotų ir jų nežemintų.
Ko siekia vaikų „gynėjai“?
Jie siekia išsaugoti tipišką lytiškumą, skirstyti vaikus į atskirus gardelius, užnerti jiems lytiškumo „kilpas“. Taip žymiai lengviau diegti žmonėms lyties priedermes, juos valdyti ir kontroliuoti.
Pavyzdžiui, pabrėžti, kad negimdžiusi moteris, yra ne moteris, kad netarnavęs kariuomenėje vyras, nėra patriotas. O tarnavusiam armijoje Lietuvoje vėl daromos įstatymų išimtys – pirmumo privilegijos stojant į aukštąją ir į valstybinę tarnybą. Štai kaip toli nueinama pradėjus nuo mažens vaikus skirstyti pagal lytį ir ugdyti juos skirtingomis spalvomis, daiktais, veikla.
Siekdami „apsaugoti“ vaikus nuo „Vakarų įtakos“, lietuviškieji vaikų gynėjai pareikalavo, kad Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete Švietimo ministerijos darbuotojai aiškintų „ministeriją kontroliuojantiems“ Seimo nariams, kodėl Šiaurės šalių tarybos atstovai Lietuvoje ir Lietuvos visuomeninės organizacijos drįsta Lietuvos vaikams brukti lytinį švietimą ir lyčių lygybę! Juk tai Lietuvos vaikus gali užkrėsti homoseksualumu!
Tramplino sportininkai sunkiai suvokia, kad šiuolaikinių vaikų vien maldomis ir giesmėmis visapusiškomis asmenybėmis neišugdysime, ir kad Lietuvos valstybė nėra vien Seimo rėksnių nuosavybė. Lietuvos vaikai yra ir Europos bei pasaulio piliečiai, o ne vien biologinės lyties išraiška.
Ar reikia Lietuvai humanistinio vaikų švietimo?
Reikia kaip oro, nes kitaip liksime gūdi provincija, kuri garsėja žmogaus teisių pažeidimais ir teisėjais, kurie pamina teisę.
2010 metais Pasaulio sveikatos organizacija, pasitelkusi devynių Vakarų Europos šalių ekspertus, parengė vientisą vaikų lytinio švietimo programą, kuri turėtų būri integruota į Europos Sąjungos bendrojo lavinimo programas. Šia programa siekiama suvienodinti vaikų lytinį ir pilietinį švietimą ES valstybėse, kad vaikams nebūtų skiepijamas neigiamas požiūris į lytį, rasę, socialinę kilmę ir t.t., kad vaikai išmoktų teigiamai vertinti savo kūną ir žmonių bendravimą. Kad lytinis ugdymas prasidėtų nuo gimimo, mokslinę informaciją dozuojant pagal amžių, ir būtų derinamas su žmogaus teisių, laisvių ir lygių galimybių aptarimu.