Moterų mirtingumo mažinimas yra vienas esminių Tūkstantmečio tikslų. Legalus abortas yra ne tik moters teisė, bet ir moters lytinės ir reprodukcinės sveikatos saugos būdas. Tačiau legalus abortas yra paverstas valstybių politikos problema, kuri išryškina konservatyviųjų politikų, piliečių, ginekologų, katalikų bažnyčios ir medicinos mokslo pažangos kūrėjų bei moterų kaip vaistų vartotojų priešpriešą. Šios priešpriešos aukos – moterys ir jų gyvenimai.
„Auksinė“ tabletė
Rugsėjo 10-11 d. Tbilisyje vyko Tarptautinė konferencija tema „Medicininis abortas buvusios Sovietų sąjungos valstybėse: iššūkiai ir pažadai“. Konferencijoje buvo aptarti medicininio aborto metodo privalumai moters fizinei ir psichinei sveikatai užtikrinti, medicininio aborto taikymo rezultatai skirtinguose pasaulio žemynuose bei posovietinėse valstybėse.
Ne kartą buvo pabrėžiama, jog posovietinėje erdvėje tik Lietuvos ir Azerbaidžiano moterims nėra sudaryta galimybė rinktis medicininio nėštumo nutraukimo metodo, nes šis nepatvirtintas Sveikatos apsaugos ministerijoje. Jog Lietuva atsisakė dalyvauti mifepristono ir misoprostolo, vaistų nėštumui nutraukti, išbandyme ir 2005 m. klaidingai informavo Lietuvos visuomenę, kad vaistai kenkia moters sveikatai, yra neefektyvūs, todėl šalyje buvo atsisakyta naujus vaistus registruoti.
Skirtingai nuo Vatikano, Pasaulio sveikatos organizacija pripažino, kad medicininis abortas yra saugus ir efektyvus, kad jį sėkmingai naudoja milijonai pasaulio moterų jau 10 metų (Prancūzija, Švedija, Jungtinė Karalystė, Kinija ir kt.), kad medicininis abortas prieinamas Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Gruzijoje, Moldovoje, Uzbekistane, Vengrijoje, Albanijoje, Rumunijoje ir t.t. Net Azerbaidžiane, užbaigus nėštumo nutraukimo vaistų taikymo projektą, medicininis abortas bus aprobuotas.
Tyrimai patvirtino medicininio aborto 92-98 proc. efektyvumą ir tai, kad moterys, konsultuojamos gydytojų ir akušerių, mieliau renkasi gerti vaistus, tirpdyti juos burnos ertmėje nei vaginalinį vaistų vartojimo būdą. Joms labai priimtina ir tai, kad dalį procedūros galima atlikti namuose, taip išsaugant asmeninio gyvenimo privatumą ir anonimiškumą.
Retoriniai klausimai turėtų virsti praktiniais
Krikščioniškoji meilė žmogui, meilė moteriai ir motinai turėtų reikštis konkrečiu valstybės bei sveikatos apsaugos struktūrų rūpesčiu jomis. Krikščioniškoji meilė žmogui neturėtų būti reiškiama vien tik gyvenimo kaitos deklaravimu, tikrovėje jo nepripažįstant. Josephas Ratzingeris savo knygoje „Žemės druska. Krikščionybė ir katalikų bažnyčia XXI amžiuje“, „Alma litera“, 2007, sutinka, jog „gyventi reiškia kisti“, tačiau Bažnyčios požiūris į moters reprodukcinę sveikatą, į mokslo raidą užtikrinant moters reprodukcinę sveikatą, iki šiol nekinta.
Benediktas XVI, pabrėždamas, kad Bažnyčia kovoja už žmogų, teigia, jog „moralinių problemų negalima išspręsti technikos priemonėmis ir chemija“. Ar moteris nėra žmogus, kuriam reikia padėti? Ar moteris, kaip ir vyras, ligų, komplikacijų atvejų turi atsisakyti „technikos priemonių ir chemijos“ ir nuolankiai mirti? Juk dvasios ganytojai, gelbstint gyvybę jiems patiems, mokslo pažangos neatsisako.
Tyrimais įrodyta, kad medicininis abortas, atliktas laiku ir saugiai, moters sveikatai nekenkia. Mokslo pažanga visada tarnauja žmogaus gyvenimo kokybei gerinti. Todėl Lietuva neturėtų būti atsilikusios valstybės pavyzdys. Aborto metodo pasirinkimas bei vaistų abortui atlikti prieinamumas turėtų būti reglamentuoti Lietuvos įstatymais. Medicininis abortas kaip disciplina turėtų būti įterpta į medikų rengimo programą. Medikai ir pagalbinis personalas apmokyti naujam metodui diegti. Politikai ir visuomenė, moterys ir merginos turėtų žinoti, kaip evoliucionuoja mokslo atradimai moterų reprodukcinės sveikatos ir teisų srityje, nes tie atradimai susiję su kasdieniu moters gyvenimu, su moters kūnu, kuris priklauso tik jai.