Šis nutarimas išryškino Prancūzijos partijų, visuomenės ir pasaulio moterų teisių gynėjų skirtingas nuomones, kurios iš tikrųjų atskleidžia ne burkinio problemą, o skirtingus požiūrius į Prancūziją kaip daugiatautę ir daugiakultūrę valstybę, į prancūzo tapatybę ir nuo XX a. pradžios Prancūzijoje puoselėjamą sekuliarizacijos politiką, ir į musulmonų kruvinus išpuolius Prancūzijoje ir Europos Sąjungoje bei migrantų ir pabėgėlių dezintegraciją Europoje.
Laisvoje nuo religijos įtakos Prancūzijos valstybėje, kuri iki šiol gėlėmis Nicos paplūdimio pakrantėje žymi 85 nekaltų žmonių žūtį, kurią Prancūzijos valstybės minėjimo dieną sukėlė pakrikusios psichikos musulmonas, ir kurios aikštėse ir gatvėse, parduotuvėse ir muziejuose iki šiol budi ginkluoti policininkai, burkinių dėvėjimas primena kraštutinių islamistų žudikiškus išpuolius, teroristus, su kuriais, pasak Kanų savivaldybės tarnautojo Thierry Migoule „kariauja Prancūzija“.
Kanų miesto meras David Lisnard, pasirašydamas burkinių draudimą teigė, jog jis draudžia „uniformą, kuri yra islamo ekstremizmo simbolis“.
Prancūzų konservatoriai, kurie palaiko burkinių draudimą, tačiau neturi daugumos parlamente, nesitiki, jog burkinių draudimo projektas gali būti priimtas, skirtingai nuo 2011 m. sėkmingo burkos uždraudimo šalyje, apdaro, kuris yra islamiškos aprangos norma, ir kuris leidžia musulmonei į pasaulį žvelgti tik pro apdangalo plyšį akims.
Omane, Jordane, Egipte, Tunise, Maroke mačiau moteris apsirengusias burkomis, apsuptas vaikų ir lydimas vyrų, valgančias ir su kiekvienu kąsniu pakeliančias skraistę tam, kad įdėtų į burną maistą.
Sėdinčias paplūdimyje ar prie baseino su galvą ir kūną dengiančiais rūbais, stebinčias savo besimaudančius vaikus ir vyrus, nes dauguma moterų nemoka plaukti. Ir besimaudančias su burkiniu, kuris nedengia tik moters veido, plaštakų ir pėdų. Ar tokį gyvenimą ir apsirengimą galima vadinti musulmonės laisve ir laisvu pasirinkimu?
Tai vadinu šiuolaikine moters vergove, moters priklausomybe nuo vyro, moters savininko, prievartiniu moters nuolankumu ir drovumu, kurį įdiegė islamo religinės teisės normos šariatas, šiuo atveju taikomos moterims, o ne vyrams.
Veido ir kūno slėpimą vadinti savanorišku moters pasirinkimu ar tautinių, religinių tradicijų paisymu yra sudėtinga, nes tos moterys, kurios nepažįsta savarankiško mąstymo laisvės, nuo vaikystės pratintos prie tam tikrų aprangos normų, neturinčios kritinio mąstymo ar drąsos priešintis musulmonių elgesio ir aprangos standartams, nelaisvę priima kaip laisvę.
Korsikos Sisco miesto meras Ange-Pierre Vivoni, uždraudęs burkinius, teigė, jog burkinių draudimas reikalingas saugumo sumetimais, nes miesto paplūdimyje, turistams fotografuojant moteris su burkiniais, įvyko susidūrimas su šiaurės afrikiečiais. Penki žmonės buvo sužeisti, du automobiliai sudeginti.
Tačiau Prancūzijos Administracinio teismo nutartyje pabrėžiama, kad burkinis yra tik apdaras, nekeliantis grėsmės viešajai tvarkai. Grėsmę akivaizdžiai kelia skirtingas žmonių mąstymas, nes iki šiol žmones skaido skirtinga pasaulėžiūra, tikėjimas, rasiniai, etniniai, socialiniai, lytiniai, amžiaus skirtumai.
Žmogaus teisės ir laisvės turėtų žmones vienyti ir telkti, skatinti gerbti kiekvieno asmens laisvą pasirinkimą, tačiau asmuo, gerbiantis žmogaus teises, taip pat turi gerbti valstybės, kurioje gyvena, įstatymus ir viešąją tvarką.
Prancūzija pasirinko pasaulietinę tvarką, kuri neteikia privilegijų jokiai religijai, todėl tam tikri Prancūzijos politikai priešinasi demonstruojamiems religijos simboliams, kurie neigia sekuliarizacijos idėją. Buvęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, pritardamas burkinių draudimui ir rengdamasis 2017 m. prezidento rinkimams, akcentuoja Prancūzijos saugumą ir kultūrinį tapatumą kaip savo kertines rinkimines tezes.
Suplakti į priešišką visumą musulmonų bendruomenes Europoje ir teroristus nėra teisinga, tačiau yra labai sudėtinga išgyvendinti islamofobiją ir vienyti žmones, kai skirtingų religijų piliečiai savąsias tikėjimo tiesas iškelia aukščiau bendrų valstybės siekių. Prancūzijoje tie, kurie remia dvasinio gyvenimo supasaulietinimą, apsieina be religinio tikėjimo, todėl pritaria religinių dogmų šalinimui.
Burkinių problema sukėlė diskusijas apie burkas Vokietijoje, Šveicarijoje, Ispanijoje. Vokietijos kanclerė Angela Merkel pabrėžė, kad veidą dengianti moteris turi mažai galimybių įsilieti į Vokietijos visuomenę.
Burkų draudimas planuojamas Vokietijoje nuo 2017 m., siūlant drausti veido dangalus švietimo ir valstybės įstaigose, vairuojant bei pasų patikros metu. Vokiečių konservatorius Frank Henkel taikliai pastebėjo, jog musulmonė turėtų vaduotis iš „audeklų narvo“.
Tikra tiesa, į šį narvą moteris pati neįžengė. Ją pastūmėjo islamo religijos normos , vyrų sukurti papročiai ir tradicijos. Narvas tikrai nėra moters laisvės įrodymas ar moters laisvės raiška.