M.A. Pavilionienė. Apie meilę žmonėms

 (76)
Lapkričio 1,2 d. katalikiškoji Lietuva prisiminė visus mirusiuosius. Pagarbiai buvo lankomi visų išėjusiųjų kapai. Įsivaizduojama kaip išėjusieji susirenka prie bendro stalo. Filosofiškai kalbama apie žmogaus gyvybės ir gyvenimo trapumą. Išėjusieji buvo pagerbti vienodai, nes mirtis sulygina visus žmones.
Marija Aušrinė Pavilionienė
Marija Aušrinė Pavilionienė
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Tačiau gyvenant pamirštama, kad žmogaus vidinis pasaulis, jo sveikata yra trapūs dalykai. Visiems žmonėms nerodoma vienoda meilė ir pagarba.

Dėl profesinio ir politinio neišprusimo, prietarų, tautinių, etninių tradicijų, religinio fanatizmo, tradicinių lyčių vaidmenų absoliutinimo demokratinėje Lietuvoje iki šiol žmonės yra rūšiuojami ir klasifikuojami, dirbtinai žalojami ir laužomi jų gyvenimai, nors dauguma Lietuvos įstatymų ir Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų gina visų piliečių lygybę ir laisves, lygias galimybes.

Seime, aukščiausioje įstatymų leidybos institucijoje, šalia įstatymų projektų, kurie įtvirtina teigiamus visuomenės pokyčius, teikiami ir tokie projektai, kurie pažeidžia žmogaus, moters, vaiko teises, demagogiškai svaičiojant apie gyvybės, šeimos, vaiko interesų, tautos tradicijų, nekintančios moralės saugojimą, o iš tikrųjų siekiant riboti susirinkimų ir minties laisvę, asociacijų raiškos laisves, vaiko teisę žinoti, moters teisę į savo kūną ir į savarankišką asmeninį gyvenimą.

Šiuo metu demokratinės Lietuvos valstybės įvaizdžiui labai kenkia Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas, kuris žmogaus teisių ribojimo prasme prilygsta autoritariniams Rusijos, Baltarusijos režimams ir žmogaus teisių pažeidimams posovietinėje erdvėje.

Remiantis šiuo įstatymu pažeidžiama ir asmens kūrybos laisvė, cenzūros tikslams panaudojant įstatymo 4 straipsnio 16 punktą, kuriame kalbama apie draudimą niekinti šeimos vertybes, skatinti kitokią nei LR Konstitucijoje ir Civiliniame kodekse įtvirtintą šeimos sampratą.

Neringos Dangvydės pasakų knygoje „Gintarinė širdis“ nėra jokio „niekinimo ir skatinimo“. Knygoje aprašomi įvairūs, šiuolaikiniame pasaulyje egzistuojantys žmonių bendravimo būdai.

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos cenzoriai knygos meninį aprašymą prilygino šeimos vertybių niekinimui ir kitokių šeimos formų skatinimui, todėl knyga buvo išimta iš prekybos tinklų ir bibliotekose pažymėta skaitytojų amžiaus ribojimo ženklu. Cenzūros veiksmai buvo aiškinami tradicinio lytiškumo ir tradicinės šeimos saugojimo būtinybe.

Lietuvos Konstitucija saugo prigimtines žmogaus teises ir laisves (18 str.) ir neliečiamą žmogaus privatų gyvenimą (22 str.), todėl šių teisinių normų demokratinėje valstybėje derėtų laikytis visiems, ypač tiems, kurie skelbia meilę žmonėms.

Nepilnamečių apsaugos įstatymo 4 straipsnio 10 punktas pabrėžia, jog nepilnamečiui neigiamą poveikį daro informacija, kurioje „kurstoma diskriminacija dėl tautybės, rasės, lyties, neįgalumo, lytinės orientacijos, religijos ar kitokios priklausomybės“.

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, pasirėmusi „vidiniais ekspertų įsitikinimais“, mėgindama įtikti tik tam tikrai grupei žmonių , savo nutartimi pademonstravo kaip valstybinė institucija diskriminuoja rašytoją ir smerkia jos sukurtus personažus dėl lytinės orientacijos. Taigi, valstybinė institucija homofobiškai sureikšmino pasakų knygos lytinės orientacijos motyvą, nesiremdama jokiais mokslo tyrimais, teigiančiais, kad lytinė orientacija yra prigimtinė.

Nepilnamečių apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 punktas teigia, kad informacija, kuri yra reikšminga mokslui, meniniam vystymuisi ar mokymui nepriskiriama neigiamą poveikį darančiai informacijai. Kyla klausimas, kuo vadovaudamiesi Tarnybos ekspertai padarė išvadą, kad pasakų knyga vaikams kažką neigia ir kažką skatina?

Akivaizdu, kad ekspertai demokratinėje visuomenėje rėmėsi ne teise, o savo dogmatiškais įsitikinimais ir todėl meniniame kūrinyje įžvelgė tai, ko jame nėra.

Kita akivaizdi krikščioniškai nusiteikusiųjų tautinių tradicijų saugotojų veidmainystė, o ne meilė žmogui, atsiskleidžia Stambulo konvencijos arba Europos tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir šalinimo ratifikavimo Lietuvoje būtinybės neigime. Ši Konvencija yra sumaniai aptariama Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbo grupėje Lietuvai ruošiantis Konvenciją ratifikuoti.

Konvencijos neigimas prisidengiant veidmaininga meile žmogui atsiveria Lietuvos žmogaus teisių asociacijos informaciniame leidinyje „Pozicija“ (2014 m. Nr. 2), kuris alsuoja neapykanta žmonėms, kurie savo pažiūromis ar gyvenimo būdu neįtelpa į dogmatiško tradicinio mąstymo rėmus. Leidinio „Pozicija“ straipsnių autoriai nepripažįsta žmogaus teisių ir lyčių lygybės, atmeta realią visuomeninių ir šeiminių santykių raidą šiuolaikinėje visuomenėje ir tos raidos įstatyminį įteisinimą.

Jie veidmainingai žongliruoja egzistuojančiomis Lietuvos įstatymų ir tarptautinių konvencijų normomis, nepripažįsta mokslo įrodymų visuomeninių santykių kaitoje, moterų judėjimų istorijos ir gąsdina skaitytojus artėjančia visuomenės ir šeimos griūtimi.

Tačiau nei šiuolaikinė Europos Sąjungos bendruomenė, nei šeima iki šiol nežlugo, kadangi Europos bendruomenės erdvėje tikslingai stiprinama žmogaus teisių ir laisvių, asmens privataus gyvenimo gynyba ir vis labiau demaskuojami religinio radikalizmo, nacionalizmo, stereotipinio mąstymo pavojai ir grėsmės visuomenės pažangai bei kai kurių religijos tarnų dviveidis gyvenimo būdas.

Minėto numerio perlai yra socialinės lyties ( biologinės lyties raiškos visuomenėje) sąvokos neigimas, absurdiškai teigiant, kad, Lietuvai ratifikavus Konvenciją, bus paneigtos biologinių lyčių skirtybės ir piliečiai tarsi kojines galės rinktis savo lytį. O nemokšiškume! Kad taip būtų galima įstatymais panaikinti neišprusimą!

„Pozicijoje” labiausiai šokiruoja teisininkė Z. Šličytė, kuri nepripažįsta lytinių ir reprodukcinių teisių kaip žmogaus teisių, naujų pažangių reprodukcinės sveikatos paslaugų, feminizmo, visa tai vadindama „fikcijomis”. Tačiau diskriminacinis teisininkės požiūris labiausiai išryškėja vienalyčių santuokų vertinime: „Kitokie, negyvi, tos pačios lyties asmenų dariniai neturi pagrindo reikalauti valstybės ir visuomenės globos ir apsaugos” (p.6). Ši teisininkės gražbylystė artima fašistinei retorikai.

Kitas „Pozicijos” žmogaus teisių „gynėjas” yra informacinio leidinio vyriausias redaktorius ir Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas, žurnalistas Vytautas Budnikas, pasisakantis prieš lytinį ugdymą, prieš suvokimą lytinės tapatybės, kurią žurnalistas supranta kaip dorovės griovimą Lietuvoje. Žurnalistas drįsta teigti, kad Konvencija tik prisidengia kova su smurtu prieš moteris, nes ja yra „siekiama įteisinti lyties „pasirinkimą“, kas kelia grėsmę šeimos institutui“, ir kad Konvencija mėginama riboti „tarptautiniuose dokumentuose įtvirtintą tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus‘‘ (p.11).

Ši nepagrįsta Europos tarybos konvencijos kritika įrodo žurnalisto patriarchalinės visuomenės ir moteriškos lyties žeminimo ir išnaudojimo istorijos žinių spragas, nes kitaip žmogaus teisių tariamas gynėjas nesibaisėtų tuo, jog Konvencija įpareigoja valstybes „išnaikinti papročius, tradicijas bei visą kitą praktiką, grindžiamą moters nevisavertiškumo idėja ar stereotipiniais moters ir vyrams priskiriamais vaidmenimis“ .

Autorius baisisi šia Konvencijos idėja, kuri grindžia smurtą prieš moteris, pateisina vyriškosios lyties savivalę, kuri šiandien, pavyzdžiui, tarpsta nežabojama Šiaurės Nigerijoje, kur pagrobtos ir lytiškai išprievartautos moksleivės po lytinio išnaudojimo buvo prievarta ištekintos, kad suprastų, jog moterims draudžiama mokytis, nes jos yra tik vyro lytinio potraukio tenkinimo objektas, vyro vergės ir vaikų gimdytojos. Ar, remiantis Vytauto Budniko logika, turėtume gerbti šias smurtines gentines tradicijas?

Taigi, demokratinėje Lietuvoje reikėtų nusimesti žmogaus teisių gynėjų kaukes ir išmokti gerbti visų žmonių teises ir laisves, ir tik po to kalbėti apie žmogaus orumą ir padorumą, kurie civilizuotame pasaulyje nedera prie veidmainystės ir neapykantos žmonėms.

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Politiko akimis

V. Žiemelis. Naujasis kodeksas neišgelbės (28)

Emigrantų nesužavėjo naujasis darbo kodeksas. Jų nuomone, vargu ar šio kodekso priėmimas inicijuotų tokias permainas, kad emigrantai pradėtų grįžti į tėvynę. Jie teigia, jog Lietuvai visų pirma patrauklumo suteiktų didesnis darbo užmokestis.

A. Bilotaitė. Atminties jėga ir ligos (26)

Praėjusią savaitę nuskambėjo Lietuvoje viešėjusio rusų režisieriaus Aleksandro Sukorovo interviu. Pasipiktinimą sukėlė daug jo žodžių. Bet ypač – pažadai, kad Lietuva bus saugi, jei bus neutrali. Nesunku pastebėti, kad tą pačią dainelę gieda ir keli liūdnai pagarsėję Kovo 11-osios signatarai.

V. Alekna. Kur „nuplaukė” Lietuvos auksas? (38)

Rio olimpinės žaidynės baigėsi. Lietuva iškovojo keturis medalius – vienu mažiau nei Londone, Pekine ar Sidnėjuje. Šįkart mūsų sportininkai namo grįžo be aukso medalių.

A. Anušauskas. Kiek kainuoja vatinukai Rusijoje? (212)

Prieš 77 metus įvyko tai, ką dabar visi puikiai žinome iš istorijos vadovėlių: 1939 metais Stalino svajonių partneriu tapo Hitleris. 1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietija su Sovietų Sąjunga sudarė nepuolimo sutartį.

Z. Balčytis. Veikti negalima delsti (26)

Politikos klasika: kur padėti kablelį? Skubinti Didžiosios Britanijos išstojimo iš ES procesą ar delsti?