M. Zasčiurinskas. Meldžiuosi už Paryžių, bet galvoju apie Lietuvą

 (42)
Vytautas Didysis 1398 metais Trakuose įkurdino 383 karaimų šeimas. Per daugiau nei šešis šimtus metų karaimai išlaikė bendruomenę, o šventykla kenesa vienu metu buvo vienintelė Europoje. Totoriai, nors fanatikų iš Trakų išvaryti, tautinę savastį, kaip ir religiją, taip pat išlaikė, jie musulmonai sunitai.
Mečislovas Zasčiurinskas
Mečislovas Zasčiurinskas
© DELFI (T.Vinicko nuotr.)

Šis pavyzdys iliustruoja, kad integracija nėra toks paprastas dalykas. Žinoma, jie kalba ir rašo lietuviškai, kai kurie net krikščionybę priėmė, tačiau didžiuojasi esą karaimais ar totoriais. Ir daugelis tebegyvena bendruomenėse.

Kai šiandien pradeda kalbėti apie vokiškuosius, prancūziškuosius ar švediškuosius imigrantų, pabėgėlių integravimo modelius, ne pro šalį prisiminti lietuviškąjį. Apie mūsų jau šeši šimtai metų lietuvius, kurie yra karaimai.

Taip yra visur ir visiems. Pavyzdžiui, visų laikų emigrantams lietuviams. Būrėsi, kūrė savus rajonus. Tūlas amerikietis džiaugsmingai prisimena esąs penktos kartos nuo lietuviškos žemės. To neįmanoma ištrinti. Tą patį žinome apie airius, italus, kitus europiečius, pasklidusius pasaulyje. O ar įsivaizduojame kiną nebe kiną, japoną nebe japoną? Taip, jie tampa amerikiečiais, australiečiais, bet savo Chinatown‘us susikuria.

Lietuvoje turime dar vieną išskirtinę bendruomenę – čigonus, arba romus. Jų istorija Lietuvoje irgi siekia bene 600 metų. Ar integravosi? Pabandykite išskaidyti po vieną šeimą – niekaip nepavyks. Išsklidę po visą pasaulį, romai be problemų perima religijas, kalbas, tačiau savastį išlaiko. Tad kodėl nepastačius dabartiniame tabore tvarkingus namus, juk tai būtų socialinio - kultūrinio integravimo pavyzdys! Jau nekalbant apie sėkmingesnės kovos su įvairiomis negerovėmis sąlygas.
Kas dabar ateina į Europą, taigi ir į Lietuvą? Gerai nežinome. Bet tikrai ne tauta. Ir nebūtinai religija. Nors visi iki šiol terorai vyko su islamiškais šūkiais. Teigiama, kad islamas su žudymu neturi nieko bendro, tačiau grupuotė Islamo valstybė kariauja ir žudo būtent religiniu pagrindu! Ir prieš visus - „atskalūnus“ (šiitus), „kryžiuočius“ (vakariečius). Neslepia tikslų atkūrus Islamo šlovę padaryti Alacho žodį aukščiausiu pasaulyje. Ir į dulkes sunaikinti Izraelį.

Bėgliai nuo karo ir mirties, gyvenę stovyklose, netikėtai, lyg pagal komandą, masiškai patraukė į Europą. Sakoma, jau virš milijono, ateityje gali būti ir trys, ir keturi. Pykę ant Vengrijos, Europos galingieji patys sušneko apie spygliuotas tvoras ir sienų kontrolę. Ar jau kas įvyko, kad taip kardinaliai keičiasi valstybių elgesys? Ne, dar nieko, kol kas tik didelis skaičius žmonių.

Na, jei nakalbėsime apie Paryžių. Ar galima sieti terorą Paryžiuje su pabėgėliais? O kas paneigs, kad negalima? Gal kas paaiškins, kur pasekmė, kur priežastis? Nepamirškime, nemenka dalis ISIS kovotojų išeiviai iš Europos. Ir nebūtinai turintys rytietiškų šaknų. Nepamirškime, Briuselyje Kalėdų eglutės iš pagarbos ar baimės Islamui jau nepuošė. Nepamirškime ir tokio nereikšmingai mažyčio konfliktėlio, kai naujieji atbėgėliai aktyviai reiškė nepasitenkinimą dėl Octoberfest. Jis gali būti simptomatiškas.

Aiškinimai, kad Paryžiaus terore nedalyvavo pabėgėliai, yra absoliučiai beprasmiai. Koks gi skirtumas, dalyvavo, nedalyvavo? Reikia suvokti svarbiausia - į Europą pleištu įsikirto kita kultūra, kita religija, kitas pasaulio suvokimas. Štai šito nepaneigs niekas. Vieni bando skaičiuoti būsimą naudą ekonomikai, kiti dar vis aptriušusiu humanizmu mojuoja, tačiau viskas yra niekis. „Troškulys yra viskas“ – gyvybinėmis arterijomis Europą pradeda dusinti jau kitoks kraujas.
Pastaraisiais dešimtmečiais liūliavęs liberalusis laisvių ir teisių mišinys pavertė turtingą Europą pakankamai išgverusia, savo sultyse susireikšminusia visuomene. Viskas vyksta „kažkur“, viskas toli, mes visus mylime, jei reikia, duodame milijardų. Net nuo teroro žuvę 224 rusų turistai nepažadino – tai buvo virš Sinajaus, vadinasi, „kažkur“.

Ir staiga tingios ramybės idilė nutrūko. Prasidėjo karas – galų gale tai oficialu. Tačiau užpultas ne Paryžius, užpulta Europa. Fronto nėra, vadinasi kiekvienas esame potencialus karys arba auka. Trys - penki milijonai kitokio pasaulio žmonių, besiveržiančių per visus galimus plyšius į Europos vidurį – argi ne civilizacijų susidūrimas? Kas gali garantuoti, kad tų milijonų bus ne dešimt ar penkiolika? Besiformuojančiai pasaulinei supervalstybei iškilo realus pavojus subyrėti. Ir – kas žino – gal net prarasti europinę ir atskirų valstybių kultūrinę tautinę savastį.

Nesu apokaliptinių nuotaikų, anaiptol. Labai noriu tikėti, Europa atsigaus nuo patirtų šokų ir taps ryžtingesnė. Padarys pagaliau sprendimus, imsis praktinių veiksmų. Nors kol kas situacija visiškai, arba beveik nevaldoma. Toks įspūdis.

Ar labai skiriasi reikalai Lietuvoje? Stovykla Rukloje parengta. Žada per tris mėnesius apmokyti, išaiškinti, apgyvendinti, įdarbinti. Kur? Dar nežinia, per TV rodyti laisvi socialiniai būstai nepanašūs į namus. Savivaldybės taip pat nerodo entuziazmo priimti. Jos turi aibę savų problemų.

Nerimą kelia ir valdininkų įsitikinimas, kad atsirinks lyg turguje „gerus“ pabėgėlius. Besišypsantys, savo rezultatais neabejojantys, visažinių funkcionierių veidai dar labiau kelia nerimo. Geriau būtų susirūpinę.

Tikėkime naudingai saugumas (VSD) grąžina sau padalinius ir funkcijas, kažkada kažkieno panaikintus. Sienos apsaugos tarnyba sukūrė naujas. mobilias pasienio žvalgybos grupes. Jėgos įstaigos lyg ir tvarkosi, tačiau reikia ir kitos mobilizacijos.

Bene svarbiausia problema – pabėgėliai į Lietuvą savo noru nevažiuos. Vadinasi, atsivešime konfliktą. Jie reikalaus teisių, laisvių, gero gyvenimo. Reikalaus pagarbos jų papročiams, bendravimui, religijai (nebūkime naivūs kad bus tik krikščionys). Nepamirškime – tai kita civilizacija.

Kita medalio pusė, gal dar svarbesnė – mūsų žmonės. Jie visiškai neparengti integravimo veiksmams. Tuoj rasis laukti ir nelaukti socialiniai konfliktai. Kultūrinis - nacionalinis susidūrimas taip pat neišvengiamas. Dar gyva atmintyje ir Draučių kaimo tragedija.

Žudynės Kražiuose išryškino dar vieną silpną vietą – socialinių darbuotojų statusą. Pasirodo, jiems grasinimai netgi šaunamaisiais ginklais jokia ne naujiena. Ką jau bekalbėti apie įžeidinėjimus, grasinimus, žeminimus. Taigi, socialinė aplinka silpna ir visiškai nesaugi.

Išvada viena – mes nepasirengę. Neturime integraciją koordinuojančios struktūros. Nei vyriausybinės komisijos, nei policija problemų neišpręs. Apsauga, vizų sutvarkymas, yra tik formalioji dalis. Darbo partija dar rugpjūčio mėnesį pateikė pluoštą įstatymų projektų Migracijos departamento statusui stiprinti. Nes suprantame, jei su pabėgėliais ir savo žmonėmis nedirbsime mes, dirbs kiti.

Esame įsitikinę, kad pabėgėlių situacijos grėsmės Lietuvoje nebeturime teisės taip lengvabūdiškai „europietiškai“ ignoruoti. Gyvybiškai reikalinga valstybinio lygio struktūra, jungianti kultūrologus, orientalistus, psichologus, socialinius specialistus, pedagogus ir gyvenimas parodys kokius dar. Patarlė sako: „ruošk roges vasarą“. Mes dar ir rogių neturime.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Politiko akimis

V. Vasiliauskas. Lietuviška svajonė: viską uždrausime, visus nubausime (15)

Prisimenant vieną nuvainikuotą lietuvių literatūros klasiką, Lietuva rinkimų vajaus metu – tikras varganas Nykos valsčius.

A. Strelčiūnas. Kas laukia vietos bendruomenių 2017 metais? (8)

Nušurmuliavo pirmoji tarptautinė vietos bendruomenių mugė, skirta Vietos bendruomenių metams pažymėti.

R. Paksas. Konstitucija, apie kurią daug kalbama, bet mažai jos laikomasi (85)

Kai jau šnara rudens lapai po kojomis, viešumoje kiekvieną rudenį nušnara ir daug patosu atskiestos informacijos apie vartomus šalies Konstitucijos puslapius.

R. Budbergytė. Pradedantiems verslą – ir kaimyno parama (9)

Seimas pradėjo svarstyti Finansų ministerijos kartu su Lietuvos banku parengtą Sutelktinio finansavimo įstatymo projektą, kuris leis sudaryti palankesnes galimybes smulkiam ir vidutiniam verslui, taip pat startuoliams gauti finansavimą, apsieinant be bankų paskolos.

R. Burokas. Linkėjimai garsiausiam Lietuvos „nepos“ (57)

„Valstybės įstaigose ar įmonėse lyg nuosavuose versluose įsikuria nepajudinamos partinių bendraminčių kuopelės, atskirų šeimų klanai ar artimų bičiulių būreliai“, - taip bendrame G. Lansbergio ir A. Abromavičiaus tekste yra apibūdinamas nepotizmas. Nepotizmas šiandien minimas dažnai. Nepotizmas yra tarnybinės padėties naudojimas giminėms ar draugams proteguoti. Sąvoka „nepotizmas“ kilusi iš lotynų kalbos žodžio „nepos“, kuris reiškia „vaikas“, „palikuonis“.
Iki rinkimų liko:

D.
::
Sužinokite kaip
BALSUOTI
Atsispausdinkite rinkėjo
KORTELĘ