Tačiau ne, jokių alternatyvų ir jokių laužymų čia nėra. Tiesiog skirtingi mąstymai, kaip erdvėje prasilenkiančios tiesės. Nėra sąlyčio taškų ir niekas nei lūžta, nei kertasi.
Bandysiu paaiškinti. Problema – pabėgėliai. Pasaulyje apie 40 milijonų. Naivu buvo tikėtis, kad mūsų nepalies. Į Europą jie pratrūko lyg ilgai kaupęsis ugnikalnis. Visi puikiai žinojo, kad Turkijoje pabėgėlių stovyklose apie du milijonus žmonių, Jordanijoje, Libane, Irake dar apie tris milijonus. Kad stovyklose gyvenimo sąlygos daugiau nei blogos, taip pat nebuvo paslaptis. Todėl sunkiai suvokiama, kad Europos vadovai taip stebėtinai buvo nepasirengę. Net racionalioji A.Merkel akivaizdžiai sutrikusi padarė tikriausiai ją pačią nustebinusių klaidų.
Pagrindinė pabėgėlių masė iš Sirijos, kurioje buvo apie 22 mln gyventojų. Kad krikščionims, kurių apie 3,5 mln, tarp penkių kariaujančių musulmoniškų grupuočių gyvenimo nebėra, suprantame. Kas gali paneigti, kad jų nesulauksime Europoje? Nepamirškime, pabėgėliai plūsta ir iš kitų šalių.
Taigi visiškai tikėtina, kad tie keli šimtai tūkstančių tik pradžia. Labai išraiškingas Kroatijos premjero Z.Milanovičiaus, deklaravusio netrukdymą srautui, pareiškimas: „mes turim širdį, bet taip pat turim ir protą“. Nes Kroatija užduso, neatlaikė. Sienas uždarinėja ne tik Vengrija, dabar ir Slovėnija, Kroatija, Austrija, Danija, netgi Vokietija. Iškilo reali grėsmė Šengeno sugriuvimui.
Iškilo pavojus ir europietiškai tolerancijai. Sočioji ir vargo nematanti Vakarų Europa su savo laisvėmis ir teisėmis, panašu, prisižaidė. Gal net išsigimė – mes dideli, turtingi ir galingi. Briuselis pernai bravūriškai pademonstravo eilinę „toleranciją“, atsisakydamas tradicinės Kalėdų eglutės. Ir staiga netikėta realybė iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų smogė į europietiškąją meilę ir užuojautą. Smogė viduje, pačioje Europos širdyje. Gali nutikti, kad kitais metais Briuselis ir norėdamas eglės nebepastatys, nes kojų neapšilę pabėgėliai jau pareiškė pretenzijas garsiajai vokiečių Octoberfest šventei.
Vyksmai Europoje, kaip susisiekiančiuose induose, teliūškuoja ir Lietuvoje. Pašiurpome, matydami skęstančias valtis ir laivelius, regėdami žmonėmis nugultus pakrančių akmenis. Tačiau tai buvo „kažkur“, dar nesuvokėme reiškinio turinio. Pradžioje nesusiorientavo ir patys italai, prancūzai, britai. Kometos greičiu paplito siro berniuko nuotrauka ir Europą vėl užliejo eilinė „dvasingumo“ banga „Je suis ...“ (aš esu...). Vilnius neatsiliko, lankstė popierinius laivelius, naiviu atvirumu kvietė pabėgėlius į savus namus, sodybas.
Tačiau kasdien dešimtimis tūkstančių didėjanti lavina galų gale suveikė lediniu dušu. Pasirodo, pabėgėliams nereikia minimumo, jiems reikia maksimumo teisių, laisvių ir gero gyvenimo. O kai kurios arabų šalys, pačios pabėgėlių nepriimančios, pažadėjo pristatyti mečečių tiek, kiek reikės. Vokietijoje, Švedijoje, Danijoje, Britanijoje... galime neabejoti ir Lietuvoje. Atsikvošėjanti Europa suprato, kad situacija nebevaldoma ir ėmėsi jėgos elementų. Spręsti problemas jau kelintą kartą renkasi vidaus reikalų ministrai, susitinka valstybių vadovai. Senosios ES šalys bene pirmą kartą iš naujokių pareikalavo solidarumo, ėmė nustatinėti prievartines kvotas.
Ir čia Lietuva, deja, pasirodė nekaip. Kaip sakoma, iš toliau daugiau matyti: politikos centro Vašingtone analitikas Marius Laurinavičius televizijoje tiesiai šviesiai vidaus reikalų ministro paprašė nemeluoti ir pripažinti klaidas. Nes jis mato, nes jam pasako. Nes valstybės prestižas eilinį kartą nukentėjo tarptautiniu mastu. O štai lenkai greitai susiorientavo, pirmieji iš buvusio „socialistinio lagerio“ pareiškė, kad gali priimti gerokai daugiau, nei numatyta kvotoje.
Tačiau mūsiškių lyderių nei lenkai, nei pastabos televizijoje mąstyti neprivertė. Pamatę, kad Europa griežtėja, nutarė (kaip jau ne pirmą kartą) gerai neišsiaiškinę, parodyti entuziazmą. Pasirodo, viskas paprasta: policija ir saugumas pabėgėlius atsirinks, atveš į Ruklą, saugos, išduos dokumentus, įdarbins, apgyvendins ir neleis išvažiuoti į kitas valstybes. Todėl migracijos reikalus tvarkančios struktūros išvis nebereikia, nes ten yra korupcija. Policijoje korupcijos nė su žiburiu nerasi, o sienos apsaugoje jos niekada ir nebuvo. Taigi problemos bus sutvarkytos griežtai, aiškiai ir skaidriai. Ir dar pridedamas spekuliatyvus teiginys, kad sutaupysime pinigų.
Teisybė, Europa bando griežtėti, tačiau į Lietuvą atvyksta ne koks generolas, o Federica Mogherini, ES vyriausioji įgaliotinė užsienio ir saugumo politikai. Nes stengiamasi problemą suvokti ir suvaldyti kuo platesnėmis intelekto pajėgomis. Nes Europa žino „savo kailiu“, kas yra pabėgėliai ir imigrantai ir kaip sudėtingai vyksta jų integravimas bei socializacija.
Mūsų klerkai (negaliu kitaip vadinti) giriasi savo „patirtimi“ – keliomis dešimtimis integruotų čečėnų. Ką gi, pradėkime skaičiuoti. Dabartinė kvota 1105, būkim realistai, yra pirminė. Niekas nežino, kiek ji, proporcingai daugėjant pabėgėlių Europoje, didės Lietuvoje. Antra, dabar atvyksta tik pirmieji šeimų nariai. Vaikai netgi turi savo terminus – „pašto vaikai“, vaikai – siuntiniai“. Tad tas tūkstantis pagal Jungtinių Tautų direktyvas ir konvencijas dėl šeimų susijungimo, padidės mažiausiai trigubai.
Sakykime, policija sugebės pabėgėlius sulaikyti Lietuvoje, o išsprūdę bus grąžinami. Tai neabejotinai taps pirmąja nepasitenkinimo ir priešiškumo kibirkštimi. Sunku patikėti, kad leisis būti išskirstomi po atskirus rajonus ar parapijas, kas taip pat taps konflikto užuomazgomis. Nes tai bus prievartos elementai. Visame pasaulyje formuojasi pabėgėlių, imigrantų susibūrimai, netgi rajonai. Mes sulauksime ne pavienių atklydėlių ar nuotykių ieškotojų, o tūkstantmečiais formuoto etnoso. Jie laikysis drauge. Jie tikrai taps salele/ėmis Lietuvoje. Vytauto totoriai net per 600 metų išsaugojo bendruomenę.
Gydytojų, mokytojų, inžinierių, net populiariųjų IT specialistų mums nereikia, juos patys eksportuojame uždarinėdami mokyklas ir ligonines, mokėdami mažas algas. Pasiūlę sunkius, nekvalifikuotus darbus momentaliai sukursime diskriminacines situacijas, kurios virs įvairiomis segregacijos formomis. Išskirstę po rajonus, darbų išvis jokių negalėsime pasiūlyti, o europietiškoms paramoms pasibaigus, mūsiškės pašalpos tikrai netenkins. Miestuose darbų lengviau surasti, bet čia didelė vietinių konkurencija, vadinasi vėl problemos.
Na ir nepamirškime esmės. Nesitikėkime, kad nebus musulmonų. Net ir krikščionys - tai kitos kultūros žmonės, su kitais papročiais, tradicijomis, su specifiniu moterų statusu, daugpatyste, netgi apranga. Su visiškai mums nepažįstama ir svetima ženklų, reikšmių ir simbolių sistema. Svarbiausia, su specifiniais poreikiais, tikėtina, ne visada mums priimtinais. Privalėsime suprasti jų poreikius, jei norėsime bent jau kažkiek integruoti. O ar norės jie suprasti mūsiškius?
Tai tik problemų viršūnėlės. Beje, kalbant tik apie taikius, norinčius pritapti žmones. Realus gyvenimas tuos skirtumus pateiks pačiomis netikėčiausiomis formomis ir staigmenomis.
Ir štai artėjant tokiai situacijai, Seimui pateikiamas projektas migracijos, emigracijos ir pabėgėlių klausimus atiduoti į policijos rankas! Taip, policijai ir sienos apsaugai darbo bus, reikės saugoti, prižiūrėti, tikrinti, gal net konvojuoti. Na, dar dėti spaudus vizose. Tačiau tuo jų funkcijos privalo baigtis. Nes laukiame ne karo ir ne priešų. Juo labiau nenorime patys susikurti priešų.
Seimas lapkričio mėnesį svarstys du projektus. Pagal vieną – taptume kone policine valstybe, kuriai viskas aišku ir paprasta, kaip kareiviui Šveikui. Pagal kitą – sudėtingas, analitinis, kūrybingas, konsoliduotas daugelio profesionalų darbas. Sakyti, kad projektai alternatyvūs, neįmanoma niekaip. Tai tiesiog skirtingi mąstymai. Tai prasilenkiančios tiesės. Pasakysiu visai grubiai – nesupratimo ir supratimo prasilenkimas. Gyvenime sako: duok nesuprantančiam kelią. Nes neįtikinsi, neišmokysi, nes jam viskas aišku.
Šiandien elgtis pagal liaudies išmintį negalime, neturime teisės. Priimamų pabėgėlių problemos gali turėti pernelyg didelės įtakos mūsų valstybės ir tautos raidai bei nacionaliniam saugumui. Ir kuo profesionaliau, kuo kompetentingiau jos bus sprendžiamos, tuo mums visiems bus geriau.