Tai buvo laimėjimas ir simboliškai, ir praktiškai Lietuvos vidaus ir užsienio politikoje.
Buvęs Lietuvos premjeras Gediminas Kirkilas, kuris nuosekliai daug metų rūpinasi Lietuvos lenkų reikalais, ignoruodamas šio rūpesčio riziką savo populiarumui, bei kuris ir pasiūlė įtraukti LLRA į valdančiąją koaliciją iš pat pradžių, tai puikiai suprato.
Simboliškai tai buvo gestas Lietuvos lenkams, kurie čia gyvena šimtmečiais, o ne nuo Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai Antrojo pasaulinio karo pradžioje, ir kurie sudaro didžiausią tautinę mažumą Lietuvoje, kad jie privalo būti nacionalinės valdžios dalis, nes jie yra Lietuvos piliečiai, kurių teisės vienodai svarbios.
Tai buvo būdas pagerinti Lietuvos lenkų tautinės mažumos padėtį ir jos santykius su lietuvių dauguma, taip pat Lietuvos ir Lenkijos valstybių santykius bei, žinoma, aptramdyti lietuvišką nacionalizmą ir kasdienę ksenofobiją lenkų atžvilgiu. Tai buvo brandžios valstybinės politikos ženklas.
Praktiškai Jaroslavas Neverovičius buvo geras energetikos ministras, kurio darbas neišvengiamai apėmė ir užsienio politiką ir kuris ne tik jaunas ir gerai žiūrisi.
Tokia valdančioji dauguma, kokia ji yra dabar, sudaryta iš LSDP, Darbo partijos ir „Tvarkos ir teisingumo“, galėjo egzistuoti nuo pat pradžių. Šios koalicijos partneriai nesiplėšė dėl gerai apmokamų postų saviškiams, o „sunkų“ energetikos ministro postą atidavė lenkams. Tai buvo ir tautinių mažumų politikos reikalas.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, į lenkų tautinę mažumą Lietuvoje rimčiau pradėjo žiūrėti, tik paaštrėjus geopolitinei situacijai Rytų Europoje ir iškilus naujoms „senoms“ grėsmėms Lietuvos saugumui iš Rusijos. Po laimėtų valstybės vadovo rinkimų ji jau du kartus apsilankė Šalčininkų rajone. Antrąjį kartą į vietos gyventojus ji net prabilo lenkiškai. Taip pat labai teisingai Prezidentė ten pasakė, kad Lietuva yra viena, tautinių mažumų atstovai irgi yra Lietuvos piliečiai, o Lietuva yra taip pat ir šių žmonių tėvynė.
Štai toks turi būti kasdienis Lietuvos politikos diskursas. Tačiau geriau vėliau nei niekada. Per savo pirmąją kadenciją D. Grybauskaitė Šalčininkus tarsi buvo visai pamiršusi. Galbūt dabar suprato, kad dabartinis Vilniaus kraštas gali būti ypač pažeidžiamas, jei ten gausiai gyvenantys lenkai bus nelaimingi ir nepatenkinti Lietuvos valdžia. Nederėtų pamiršti, kad Šalčininkų rajonas yra vienas iš labiausiai socioekonomiškai atsilikusių Lietuvos regionų, todėl jam reikia kur kas daugiau nei kelių lenkiškų žodžių.
O socialinė regiono, kuriame dominuoja tautinė mažuma, atskirtis labai daug pasako apie valstybės tautinių mažumų politiką ir tarptautinio prestižo neprideda. Kaip yra sakiusi Lietuvos rusų sąjungos atstovė parlamente Larisa Dmitrijeva, socialinės problemos tautybės neturi...
Prezidentė pasielgė teisingai, priversdama J. Neverovičių trauktis. Dabar lenkų tautinės mažumos atžvilgiu (kaip ir apskritai žmogaus teisių apsaugoje) ji galėtų padaryti kur kas daugiau. D. Grybauskaitė, kaip labai populiari prezidentė, kurios populiarumas tikėtina tik augs Rusijos grėsmės akivaizdoje ir dėl to, kad Lietuvoje jai jau negresia jokie rinkimai, turėtų veiksmingiau išnaudoti šią kortą, gindama lenkų tautinės mažumos teises Lietuvoje.
D. Grybauskaitė galėtų pakeisti savo nuostatą, kad lietuvių kalba negali būti politinių sandėrių objektas, nes vardų ir pavardžių rašymas originalo kalba nėra lietuvių kalbos, o žmogaus teisių klausimas, ir paspausti Seimą, kad šis greičiau įteisintų vardų ir pavardžių rašymą dokumentuose lotyniškais rašmenimis. Ji taip pat galėtų pakeisti ir lenkų atžvilgiu nedraugiškai nusiteikusių lietuvių nusistatymą, o ne jiems pataikauti.
Žinoma, sudėtinga suvokti, ko savo, regis, neracionaliu elgesiu siekia pats V. Tomaševskis. Tačiau galbūt jis kaipsyk yra labai racionalus ir kartu – egoistiškas, savo politiniu ekscentriškumu siekdamas būti kuo labiau matomas ir taip tikėdamasis užsitikrinti sau saugią ir sočią politinę ateitį.
O gal jis galvojo apie LLRA sėkmę artėjančiuose savivaldos rinkimuose, sužaidęs Lietuvoje populiarų LLRA kaip aukos žaidimą? Gal, bet jo nervingas sprendimas nutraukti koalicinę sutartį susilpnino LLRA kaip nacionaliniu mastu veikiančią partiją, ką jau kalbėti apie šios politinės jėgos kokybę.
Tai, kad, LLRA pasitraukus iš valdančiosios koalicijos, Lenkijos Užsienio reikalų ministerija iškart išplatino pareiškimą, jog LLRA dalyvavimas koalicijoje niekada nebuvo ir nėra Lietuvos ir Lenkijos dvišalių santykių klausimas bei išsakė apgailestavimą dėl „bandymo įtraukti Lenkiją į Lietuvos vidaus politikos žaidimus“, parodo ir Lenkijos požiūrį į LLRA ir jos vadovus. Tai - ir ženklas keistis LLRA, kad ji padėtų, o ne kenktų dvišaliams santykiams.
Taip pat sunku suprasti, kaip pati LLRA pakenčia V. Tomaševskį kaip savo lyderį, nes joje yra gerų politikų kaip tas pats J. Neverovičius. Gal dėl partijos viduje nusistovėjusios konjunktūros? Iš patogumo ar įpročio? Tačiau jei V. Tomaševskis būtų nors kiek simpatingesnis ir vengtų politinės isterijos, lenkų interesai sulauktų daugiau paramos ir Seime, ir visuomenėje.
Labai gaila, kad taip išėjo, ir LLRA trenkė durimis, išeidama iš Vyriausybės. Partija pakenkė Lietuvos lenkų interesams. Dabar Seime gali būti dar sunkiau priimti įstatymus, kuriuos teikia LLRA, nes į neadekvačiai besielgiančią partiją Seimo nariams sunku žiūrėti rimčiau.
Kokybiniai pokyčiai LLRA viduje galėtų tapti ne tik teigiamu Lietuvos vidaus, bet ir užsienio politikos Lenkijos atžvilgiu poslinkiu. Į dabartinę socialdemokratų vadovaujamą koaliciją LLRA jau nebegrįš, ir niekas jos ten nebekvies. Vis dėlto, tikėkimės, kad LLRA ryšis pokyčiams ir taps brandžia politine partija.