Neva ministras ir už jį jau žinomesnė viceministrė R.Cytacka darė viską, jog energetika (ypač atsinaujinančių išteklių) būtų skaidri ir be kyšių dėmės. Todėl tokie sąžiningi LLRA atstovai tapo nepageidaujami Vyriausybės ir Seimo postuose.
Ką p. Tomaševskis turėjo omenyje, aukštindamas savo partijos kolegų nuoseklumą ginant atsinaujinančios energetikos išteklių tvarumą ar skaidrumą Lietuvoje, tebelieka mįsle. Ją jis turėtų nedelsiant atskleisti LR STT, FNTT ir kitoms tuo neabejingoms tarnyboms.
O mes skaitytojams pateiksime keletą kitų pavyzdžių, kuriuose LLRA veiksmai Energetikos ministerijoje buvo arba visiškai nemokšiški arba sąmoningai nukreipti prieš Lietuvos valstybinius interesus.
2012 m. pabaigoje LR Krašto apsaugos ministerija buvo įsivėlusi į grėsmingą priešpriešą su vėjo energetikos įmonėmis dėl įstrigusių statybos darbų Pagėgių ir Šilutės savivaldybėse. Pasikeitus teisės aktams bei turint naują oro erdvės apsaugos pajėgumų žemėlapį, KAM negalėjo lanksčiai derinti vėjo jėgainių plėtros planų. Tuo metu gimė siūlymai pakeisti teisės aktus taip, jog elektrinių projektai galėtų būti tvirtinami verslui prisidedant prie papildomų oro erdvės stebėjimo pajėgumų kūrimo ir jų išlaikymo. Parengtus teisės aktų projektus teko derinti su Energetikos ministerija, ją atstovaujant p.Cytackai...
Tai, kas vyko minėtų teisės aktų svarstymo metu, pranoko liūdniausias bendradarbiavimo prielaidas. Kartu su Lietuvos Kariuomenės atstovais išgirdome, jog Energetikos ministerijai nerūpi nei vėjo jėgainių projektų derinimo problemos, nei Krašto apsaugos sistemos veiksmingumas. Energetikos ministerijos pasyvumo dėka, šio klausimo sprendimas Vyriausybės lygiu sustojo bent pusmečiui, o reikalingos įstatymo pataisos buvo priimtos tik šių metų vasaros pradžioje.
Klausimai p. Tomaševskiui: ar LLRA, būdama atsakinga partija, sąmoningai vilkino Lietuvos oro erdvės saugumo klausimą ar jo net nesuprato? Kam buvo naudingas ilgalaikis vėjo energetikos verslo ir krašto apsaugos sistemos ginčas, kurio kaina valstybei siekė šimtus milijonų litų? Ar minėtas klausimas galėjo spręstis kitaip, jeigu vėjo energetikos versle būtų sukęsi ne norvegiški, o pvz. lenkiški milijonai?
Kitas pavyzdys – smulkių (iki 5 KW) saulės energijos elektrinių leidimai namų ūkiams. Tokios jėgainės turėjo leisti žmonėms gaminti energiją sau ir ją naudoti visus metus, vedant dvigubą apskaitą (vasarą pagamintos elektros perteklius grąžinamas žiemą). Priminsiu, jog šį siūlymą dar 2013 m. pabaigoje pateikė Seimo nariai. Jo dėka maždaug 2000 – 2500 Lietuvos namų ūkių jau šiemet galėjo tapti smulkiaisiais elektros gamintojais.
Įstatymo pataisas svarstant Seime, Energetikos ministerija, atstovaujama tos pačios R.Cytackos, padarė viską, jog Lietuvos gyventojai bent 2014 m. tokios galimybės neturėtų. Šio projekto derinimo vilkinimas ir viešas lyginimas su 2011 – 2012 m. saulės elektrinių bumu buvo arba apsimestinai piktybiškas arba visiškai nekompetetingas. LR Vyriausybės programoje išskiriant atsinaujinančios energetikos išteklių skatinimą, tokie Energetikos ministerijos veiksmai reiškė visai kitų interesų atstovavimą.
Apie juos p.Tomaševski galėtumėte viešai paatvirauti. Kam nepatiko tūkstančių namų ūkių energetinis savarankiškumas? Sumažėjusios Lietuvos gyventojų išlaidos vartojimo poreikiams? Tvirtesnė, daugialypė Lietuvos elektros gamyba? Milijonais kubinių metrų sumenkęs rusiškų dujų poreikis, taigi – ir priklausomybė V.Putino „Gazpromui“?
Atsakykite ir apginkite LLRA garbę vadovaujant Energetikos ministerijai.