Vėlgi, ši nuomonė tėra viena tarp milijonų ir ja nesiekiama pakeisti kitų. Džiaugiuosi vien teise ją išsakyti. Kaip sakė Volteras, „galiu niekuomet nesutikti su tavo tiesa, tačiau visada numirsiu už tavo laisvę ją reikšti“. Todėl tebūnie tai paskata visuomenės pokalbiams apie mirties bausmės prasmę ir esmę.
Mirties bausmės tema plačiai išsijota istorijos, teisės, sociologijos, kriminologijos, psichologijos ir kituose „netiksliuosiuose“ moksluose. Kažkiek ją vertino ir „tiksliukai“ – finansininkai, ekonomistai, statistai – kaip tokios teisingumo priemonės kaštus, reikalingus jai vykdyti.
Pasaulyje mirties bausmės paplitimas tebėra platus ir neturi didesnio pagrindo sunykti. Mirties bausmės kaip atpirkimo samprata ypač stipri įvairiose religijose ir jas palaikančių valstybių teisėje. Beveik nėra jos Europoje. Tiesa, dar visai neseniai Senajame žemyne ritosi ne tik paprastų nusikaltėlių, tačiau ir politinių lyderių galvos (pvz., N. Čaušesku).
Mirties bausmės (ne)buvimas įvairių teisės tradicijų šalyse iš tiesų yra santykinis. Todėl Europos Žmogaus pagrindinių teisių bei laisvių deklaracijos pagrindu iš valstybinių baudžiamųjų kodeksų ištrintos eilutės bet kada gali sugrįžti. Tam reikia tik tam tikrų susidėjusių aplinkybių ir naujoviškų požiūrių į mirties bausmės pagrįstumą.
Modernūs teisininkai ir humanistai čia gali pakraupti: ar galima naujoviškai, kitoniškai suvokti pasenusį, per tūkstančius metų visuomenėje įaugusį baisų įprotį? Juk mirties bausmės atsisakymas kažkada reiškė prigimtinės teisės ir apskritai asmens teisių prieš valstybę pergalę.
Šis komentaras per trumpas apžvelgti visas mirties bausmės šalininkų ir priešininkų nuomonių sankirtas. Pažymėsime tik tai, jog jos iš esmės remiasi filosofiniais, moraliniais, doroviniais, idėjiniais argumentais. Tuo tarpu man mirties bausmės pagrįstumas vis labiau siejasi su valstybės pridėtinės vertės arba BVP stulpeliais. Teatleidžia kolegos teisininkai, tačiau kartais ypač aštrius klausimus verta spręsti išsižadėjus jausmų.
Kitaip tariant, dabar mirties bausmės nevertinkime nei kaip atpildo, įbauginimo, valstybės prievartos, teisingo/neteisingo teismo sprendimo ar kraujo keršto priemonės. Kur kas naujoviškiau pažvelgti, kokią žalą (pvz., kito žmogaus nužudymas) padarė tas, kuriam tokia bausmė grėstų.
Apvalykime plačiai tebeminimą jauno žmogaus nužudymą nuo jausmų: artimųjų skausmo, aplinkinių baimės, visuotinės paniekos ir pykčio žmogžudžiui. Pažvelkime į šį veiksmą iš valstybės pridėtinės vertės pusės, nuo kurios priklauso visų mūsų gerovė.
Iš valstybės, visuomenės atimtas jaunas kūrybingas žmogus. Jo ugdymui (mokymas, sveikatos priežiūra, tėvų pastangos) išleista šimtai tūkstančių litų. Tuo pačiu tas jaunas žmogus per savo gyvenimą galėjo (ir turėjo) uždirbti šimtus tūkstančių, gal net milijonų. Sau, šeimai, artimiesiems, valstybiniams, socialiniams mokesčiams, verslui. Taigi valstybė ir visuomenė prarado reikšmingą savo gerbūvio dalį.
Tuo tarpu kitas žmogus (žmogžudys) ne tik atėmė didžiulį gėrį, tačiau ir pats tapo valstybės ir visuomenės problema. Pagal galiojančius įstatymus nuteistas kalėti iki gyvos galvos jis mums kainuos ne vieną milijoną litų: pradedant kalėjimo vieta, režimu, baigiant sveikatos priežiūra, maitinimu, lavinimu, švietimu, kitų nuteistojo teisių tenkinimu ir teismų apeliacijomis.
Todėl kažkieno veiksmas visuomenei buvo ne tik šlykštus ar niekšiškas. Jis ją nuskurdino, pastūmėjo žemyn, atgal. Ar mes privalome mokėti už kito žmogaus nežmonišką poelgį? Kodėl darbininkas iš Pasvalio arba gydytojas iš Raseinių turės aukoti litą ar eurą už žmogžudžio teisių puoselėjimą? O toks už kalėjimų grotų – ne vienas.
Šiuolaikinė visuomenė yra ne vien humanistinė. Palengva (ir pagrįstai) ji virsta ypač pragmatiška arba lietuviškai tariant – skaičiuojančia. Sąžiningas uždarbis reiškia paaukotas pastangas ir laiką. Jo atėmimas puolusių žmogaus teisių panacėjų puoselėjimui – teisiųjų išnaudojimą. Todėl demokratiškoje JAV teisinėje sistemoje mirties bausmė reiškia nebe jausmų ar emocijų atsvarą, o valstybės ir visuomenės nuostolių sumažinimą.
Prieš penkis šimtus metų N. Makiavelis rašė L. Medičiui: „Nebijokite pralieti kraują ir atimti gyvybes. Žmogus ilgainiui susitaikys su tėvų ar vaikų netektimis. Tačiau venkite pasisavinti jo turtą ir pinigus. To jis nepamirš visą gyvenimą ir liks pikčiausiu Malonybės priešu.“
Taigi giliai viduje mirties bausmę palaikome ne dėl primityvių keršto ar kraujo troškimų. Įvykus žmogžudystės aktui ir išlaikant žmogžudį, visi nesąmoningai pasijuntame bjauriai apiplėšti. Ir turime teisę taip jaustis.