Fundamentalūs Romos sutarties tikslai – Europos valstybių ekonomikų atkūrimas po karo ir ilgalaikės taikos užtikrinimas bent jau tarp sutartį pasirašiusių šalių. Šiandien reikia pažymėti, kad prieš 60 metų užsibrėžtų tikslų yra laikomasi iki šiol. Be to, Europos Sąjungos piliečiai, kurių šiandien yra jau daugiau nei 500 milijonų, naudojasi ir kitomis privilegijomis – galimybėmis laisvai keliauti, studijuoti, stažuotis, gyventi vienoje ar kitoje Bendrijos valstybėje, gauti paramą užklupus krizei ir solidariai atremti išorės grėsmės.
Tačiau bet kokia gerovė ilgainiui priimama kaip duotybė. Jei Europos Sąjungos kūrėjai prieš 60 metų visų išvardytų privilegijų siekė, tai šiandien Bendrijos gyventojai jas laiko savaime egzistuojančiais dalykais. Galime ilgai diskutuoti, ar imigrantai Jungtinei Karalystei davė daugiau ekonominės naudos nei patys gavo socialinių pašalpų, tačiau po pastarojo terorizmo išpuolio Londone Britanijos gyventojai tikriausiai dar labiau teisins savo sprendimą referendumo biuletenyje dėl „Brexit“ pažymėti žodį „taip“.
Abejonių dėl Europos Sąjungos arba bent jau pačių valstybių ateities Bendrijoje kyla ir kitoms valstybėms narėms. Nors būti euroskeptiku dar nėra labai populiaru, atsirandančios radikalios tiek kairės, tiek dešinės partijos valstybėse narėse tarp gyventojų pamažu sėja abejones. Kaip Europos Sąjungą paveiks „Brexit“, kas bus su migracijos krize, kaip kovoti su terorizmu, ar bendra valiuta – euras – geras sprendimas? Tokios diskusijos kas dieną verda tarp Bendrijos politikų, jas perduoda naujienų portalai ir laikraščiai, o diskusijos tęsiasi net draugų ir bičiulių susibūrimuose ar prie vakarienės stalo tarp šeimos narių.
Tiesa, ne visos tokio tipo diskusijos veda prie Europos Sąjungai pražūtingų pasekmių. Nyderlandų visuomenė išlaikė egzaminą – kraštutinių dešiniųjų atstovo populisto Geerto Wilderso partija, žadėjusi išvesti Nyderlandus iš Bendrijos, rinkimus pralaimėjo. Tačiau euforijai dar anksti – Europos Sąjunga su nerimu laukia Prancūzijos, o vėliau ir Vokietijos žmonių sprendimų.
O kaip Europos Sąjungą vertina lietuviai? Nors vis dar esame vieni didžiausių euroentuziastų, vidinių prieštaravimų turime ir mes. Kai kalbame apie finansinę paramą, tikimės kitų valstybių narių palaikymo ir mums tai atrodo savaime suprantama. Tačiau kai kalba pasisuka apie migracijos krizės suvaldymą ir migrantų kvotas, stengiamės nusisukti ir ignoruoti. Ir nors patys dirbdami ir gyvendami svetur reikalaujame tokių pat teisių, kokias turi vokiečiai ar britai, mes gebame rasti daugybę priežasčių ir pasiteisinimų, kodėl imigrantai Lietuvoje nelaukiami.
Todėl ateityje iššūkiai laukia ir mūsų tautos. Arba suprasime, kad kartu su Europa esame vienas kūnas, arba įsivelsime į užprogramuotą konfliktą. Tačiau reikia atsiminti ir žinoti, kad Europos Sąjungos per 60 metų sukurtos galimybės mums visiems nėra kažkas, kas „tiesiog nutiko“.
Nevertėtų pamiršti, kad priimant sprendimus Briuselyje mes turime savo balsą – atstovus Europos Parlamente. Kad ir koks prognozuojamas ar neprognozuojamas ateities scenarijus lauktų Europos Sąjungos, turime siekti būti jos centre. Štai Europos Komisija paviešino savo „Baltąją knygą“, kurioje pateikė 5 galimus ateities scenarijus. Kiekvienas jų vaizduoja galimą Sąjungos padėtį iki 2025 metų.
Kokią vizija pasirinksime, priklausys ir nuo mūsų. Galime tęsti tai, kas pradėta, tai yra gyventi laisvai ir solidariai, arba apsiriboti tik bendrąja ekonomine rinka ir uždaryti sienas. Galime rinktis pavienes valstybes, su kuriomis turime interesą bendradarbiauti, o nuo kitų atsiskirti. Taip pat galime apsiriboti tik bendradarbiavimu keliose srityse, tokiose kaip telekomunikacijų ar saugumo, o kitose veikti atskirai.
Kokį kelią pasirinks Europos Sąjunga, priklausys nuo keleto veiksnių, tačiau ar nemanome, kad būdami vieningos Bendrijos nariais kol kas gavome daugiau nei patys suteikėme ir todėl visomis išgalėmis turime stengtis grąžinti skolą bent jau prisidėdami prie to, kad būtų paminėtos ir 100-osios Romos sutarties metinės?