Magistralinis kelias Vilnius–Utena, nutiestas prieš trisdešimt metų, kasmet yra lopomas, jis – vienas blogiausių tokio tipo kelių Lietuvoje. Jame kasmet didėja eismo intensyvumas, nes Vilniaus miestas plečiasi į Utenos pusę, daugelis sostinės gyventojų yra įsigiję sodybas prie vaizdingų Aukštaitijos ežerų. Be to, nemažai uteniškių bei molėtiškių kasdien važinėja į darbą Vilniuje. 

Pastaraisiais metais važiuoti šiuo keliu ne tik nemalonu, bet ir pavojinga. Neišvengta skaudžių autoįvykių, kurių metu žuvo žmonės. Man kelis kartus per savaitę tenka važiuoti į savo rinkimų apygardą, susitikti su uteniškiais, kurie piktinasi, kad mes taip ilgai žadame ir nieko nedarome, kad jie ir toliau priversti kratytis šiuo sutrūkinėjusiu betonkeliu. Žmonės bijo sulaukti karštos vasaros (o tokia buvo 2014 metais!), kuomet nuo aukštos temperatūros betoninės plokštės juda, plečiasi, deformuojasi, sudaro pavojingą trampliną. Kiek nedaug trūksta iki nelaimės! 

Kelio rekonstrukcijai reikalingi dideli pinigai, kurių valstybė šiuo metu neturi. Todėl buvo pasitelkta nauja sistema – viešojo ir privataus sektorių partnerystė, kai visus darbus finansuoja verslas, o valstybė dalimis išmoka pinigus. Tokiu būdu nutiestas Palangos aplinkkelis. 

Skaičiuojama, kad kelio rekonstrukcija ir priežiūra per 13 metų valstybei kainuotų 175 mln. eurų (605 mln. Lt). Vien kelio remonto darbai sudarys apie pusė projekto vertės, kitas išlaidas – kelio priežiūra ir vėlesni remontai, projektavimo darbai. Tiksli darbų kaina paaiškėtų po viešųjų pirkimų konkurso. Remonto darbai prasidėtų 2016 metais ir pasibaigtų 2019 metų pabaigoje. 

Tačiau šis projektas, kuriam pritarė Vyriausybė, įstrigo Seime. Investicijų įstatyme nustatyta, kad sprendimą dėl valdžios ir privataus subjektų partnerystės, pagal kurią valstybė prisiima didesnius kaip 58 mln. eurų (200 mln. Lt) turtinius įsipareigojimus, priima Seimas Vyriausybės siūlymu.

Praėjusiais metais Seimo nariams buvo pristatyta išsami šio projekto studija. Kai kuriems Seimo nariams suabejojus, ar ne per didelė projekto kaina, buvo sudaryta darbo grupė, kuri turėjo išanalizuoti, pateikti argumentuotus pasiūlymus dėl projekto. Laikas eina, bet ligi šiol tebesiginčijama. Ir nėra jokio sprendimo. Ar tai dėl nesugebėjimo, nežinojimo ar nenorėjimo gilintis į šį svarbų klausimą?

Sunku paaiškinti uteniškiams, kodėl mes, Seimo nariai, aiškiai nepasisakome šiuo klausimu. Jei netinka Vyriausybės siūlymas dėl kelio rekonstrukcijos, ką siūlome mes? Saugus eismas turėtų būti visų mūsų prioritetas.