Žmonės skundžiasi, kad laisvoje valstybinėje žemėje, kurią jie keletą metų naudojo ir už tai mokėjo nustatytą mokestį, jiems nežinant suprojektuojami sklypai ir išnuomojami asmenims, kurie nei toje seniūnijoje, nei savivaldybėje negyvena. Iš pradžių kasmet buvo reikalaujama, kad jie NŽT skyriui rašytų prašymus naudoti tą žemę, paskui tų prašymų imta nebereikalauti. Ir štai, atėjus pavasariui, žmogus staiga sužino, kad jo naudojama žemė jau suprojektuota ir sudaryta ilgalaikės nuomos sutartis su piliečiu, kuris čia net negyvena ir tos žemės nesiruošia dirbti.
Tačiau formaliai jis pirmas parašė prašymą nuomai, o kaimo žmogus to nepadarė, nes nežinojo ar buvo suklaidintas, o gal tikėjosi, kad jo atsiklaus, praneš apie savo ketinimus. Nors, kaip gyventojai aiškina, jie prieš tai ne kartą kreipėsi į NŽT Utenos skyrių dėl ilgalaikės žemės nuomos, bet jiems buvo sakoma, kad to daryti negalima arba liepiama palaukti.
Taigi, pasinaudojus gyventojų neinformuotumu, žemė išnuomojama ne tiems, kurie ją dirba ir ūkininkauja, o tiems, kurie pirmesni ir gudresni. Nors pastarieji 25-eriems metams išsinuomavę žemę jos nedirba, o tik gauna išmokas.
Kaimo žmonės tokius ūkininkus vadina “sofos ūkininkais”, kurie iš ilgalaikės žemės nuomos praktiškai sukūrė naują verslo rūšį: už 1 hektarą jie, anot specialistų, vidutiniškai per metus gauna 150 eurų išmoką, nors realia žemės ūkio veikla neužsiima arba ją tiesiog imituoja.
Įdomiausia, kad jų nuomojama žemė yra ne vienoje vietoje, o po keletą hektarų išsibarsčiusi įvairiose rajono seniūnijose. Ir taip Utenos rajone (ne rajono gyventojams) išnuomota ir suprojektuota nuomai 620 ha valstybinės žemės ūkio paskirties žemės. Štai imkime atskirus tokio įžūlumo pavyzdžius: vienam piliečiui Utenos rajone suprojektuota nuomai net118 sklypų (iš viso 259 hektarai įvairiose seniūnijose, o 17 sklypų jam jau išnuomota). Kyla klausimas, kokios tokio ūkininkavimo perspektyvos?
Kodėl taip atsitinka ir kodėl, prisidengiant įstatymu, kaimo žmonės skriaudžiami, ne kartą kalbėjausi su buvusiu NŽT Utenos skyriaus vadovu E. Skardžiumi. Jo atsakymas būdavo toks: mes laikomės įstatymų, be to, nesame įpareigoti ir neturime galimybių kaimo žmones, kurie naudojasi valstybine žeme, informuoti apie projektuojamus žemės sklypus ilgalaikei nuomai.
Kad kaimo žmonės, kurie laikinai naudojasi valstybine žeme, neliktų nuskriausti, o turėtų galimybę rinktis, 2013 m. birželio mėn. parengiau Žemės įstatymo 9 str. 8 dalies pakeitimą, kuriame numatoma: „jeigu keli vienodą pirmumo teisę turintys asmenys pageidauja išsinuomoti tą patį valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypą, žemės sklypas išnuomojamas tam asmeniui, kuris teisėtai naudojasi žemės sklypu. Jeigu tokių asmenų nėra, žemės sklypas išnuomojamas asmeniui, kurio nuosavybės teise turimas ar iš valstybės nuomojamas žemės ūkio paskirties žemės sklypas ribojasi su pageidaujamu išsinuomoti žemės ūkio paskirties žemės sklypu.
Jeigu tokių asmenų nėra arba jų yra keletas, žemės ūkio paskirties žemės sklypas išnuomojamas asmeniui, anksčiau pateikusiam prašymą išsinuomoti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Tais atvejais, kai yra keli asmenys, nenurodyti šio straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktuose, pageidaujantys išsinuomoti tą patį valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypą, šis žemės sklypas jiems išnuomojamas aukcione.”
Tačiau, pasirodo, miestiečiai rado būdą, kaip “apeiti” ir šią Seimo priimtą pataisą: jie pirma parašo pareiškimą žemės naudojimui ir taip užsitikrina pirmumo teisę ilgalaikei nuomai. Visa tai matydami kaimo žmonės piktinasi, kad jiems trūksta informacijos, kad jų niekas neatsiklausia ir kad tokiu būdu suvaržomos jų galimybės plėsti savo ūkius, auginti gyvulius.
Kaip ne kartą su manimi yra kalbėjęs žemės ūkio viceministras Albinas Ežerskis, NŽT ir ŽŪM, deja, nesiekia Žemės ūkio įstatyme įtvirtinto tikslo, kad valstybinės žemės ūkio paskirties žemės ilgalaikė nuoma būtų skirta realiai ūkininkaujantiems. Tokia nuostata sukonkretinta poįstatyminiuose aktuose, tačiau ji praktikoje nenaudojama, įstatymas savaip interpretuojamas, kaimo žmonės sąmoningai neinformuojami, nukreipiami neskubėti pasirašyti ilgalaikės nuomos sutartis. Nors, kaip teigia viceministras, ne kartą buvo kreiptasi į NŽT, kad ši atliktų tokios ilgalaikės nuomos patikras, tačiau iki šiol jos nebuvo vykdomos, motyvuojant žmogiškųjų išteklių ar laiko trūkumu, o vietiniai NŽT skyriai nelinkę vykdyti tiesioginių savo funkcijų.
A. Ežerskio manymu, kadangi teisės aktai numato, kad valstybinės žemės ūkio paskirties žemės ilgalaikės nuomos teisę turi tik žemės ūkio veiklą vykdantys asmenys, nuomos sutartis su tais, kurie tokios veiklos nevykdo, turi būti nutrauktos, o žemė grąžinta į valstybinį žemės fondą, kad ją ilgam laikui galėtų išsinuomoti tikrieji ūkininkai.
Taip pat reikia vykdyti sistemingą nuomojamos žemės patikrą dėl dirbtinio ūkininkavimo bei kuo plačiau informuoti apie nuomos tvarką kaimo žmones, kad nebūtų taikstomasi su neteisinga Žemės įstatymo interpretacija.
Kaimo žmonės, t.y., žemės ūkio paskirties žemės naudotojai, turi būti aiškiai informuojami apie projektuojamus sklypus ilgalaikei žemės nuomai, jiems turi būti patariama, kad jie apsispręstų, ar ketina tą naudojamą žemę ateityje išsinuomoti, o gal pirkti. Tačiau iš NŽT Utenos skyriaus vadovų išgirdau, jog jie neturi galimybių kiekvienam apie tai pranešti, rašyti laiškus nėra laiko ir lėšų ir t.t.
Taigi, akivaizdu, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos skyriai savaip interpretuoja Žemės ūkio įstatymo 9 straipsnį ir netaiko atitinkamų poįstatyminių teisės aktų, kuriais valstybinės žemės ūkio paskirties žemės ilgalaikės nuomos teisė būtų suteikiama tik tiems asmenims, kurie realiai užsiima žemės ūkio veikla.
Tačiau Žemės ūkio ministerija privalo spręsti šią problemą, Nors jau dauguma žemės ūkio paskirties valstybinės žemės šitokiu būdu pateko ne tiems, kas ją dirba, bet dar yra kaime norinčių ūkininkauti, plėsti savo ūkius.