Prieš 1992 metų Seimo rinkimus buvo nustatytos rinkimų apygardos, kurios buvo panašaus dydžio, nes vienas pagrindinių ir svarbiausių demokratijos principų– užtikrinti lygias rinkimų teises, kad apygardose išrinkti parlamentarai atstovautų daugmaž vienodam rinkėjų skaičiui. Tačiau dėl natūralios gyventojų kaitos ir migracijos rinkėjų skaičius apygardose ėmė vis labiau skirtis. Prieš kiekvienus Seimo rinkimus apygardų ribos buvo šiek tiek koreguojamos.
2002 metais, kai pribrendo klausimas – ką daryti, ar radikaliai keisti apygardų ribas, ar tik leidžiamą nuokrypio ribą, politikai pasirinko nuokrypį didinti. Pagal šiuo metu galiojantį Seimo rinkimų įstatymą, rinkėjų skaičiumi apygardos gali skirtis ir svyruoti nuo 0,8 iki 1,2 koeficientu nuo vidutinio rinkėjų skaičiaus visose vienmandatėse apygardose (t.y. ne daugiau kaip 20 proc.).
13 iš 71 rinkimų apygardos jau dabar neatitinka įstatymo reikalavimų, nes jose gyvenančių rinkėjų skaičius arba viršija, arba mažesnis už maksimaliai leistiną ribą. Iki 2016 metų Seimo rinkimų tokių apygardų bus dar daugiau. 8 apygardos jau peržengė maksimalią ribą: Kauno kaimiškoji – net 25,1 procento, Širvintų – Vilniaus – 23,9 proc. , Vilniaus miesto Karoliniškių – 23 proc.
O dauguma Kauno, Šiaulių miestų ir kai kurios kaimiškosios apygardos balansuoja tie žemiausia leistina riba. 5 iš jų atsidūrė žemiau leistinos ribos: Ignalinos –Švenčionių apygardos rinkėjų skaičius tesiekia 76,8 proc. vidutinės apygardos vidurkio, Kelmės – 77,8 proc.
2015 metų pradžioje Statistikos departamento duomenimis miestuose gyveno 67,2 proc., o kaime – 32,8 proc. Lietuvos gyventojų. Būtinybę peržiūrėti Seimo rinkimų vienmandačių apygardų ribas sąlygojo ir tai, kad Seimo rinkimų įstatymas dėl 20 proc. rinkėjų skaičiau nuokrypio galimos neatitikties Konstitucijai apskųstas Konstituciniam Teismui, kurio atitinkamo nutarimo turime sulaukti dar šiemet.
VRK parengė 2 projektus. Pirmasis – būtinas 2016 metų Seimo rinkimams, kad visos apygardos „tilptų“ į 20 proc. rinkėjų skaičiaus nuokrypį, tačiau nesikeistų šiuo metu esantis rinkimų apygardų sąrašas. Tektų koreguoti 38 apygardų ribas, keistųsi 87 rinkimų apylinkių priklausomybė apygardoms. Apylinkės būtų perkeltos iš vienų apygardų į kitas. Ir tai paliestų apie 125 tūkst. žmonių arba 5 proc. šalies rinkėjų.
Pavyzdžiui, Akmenės – Joniškio apygardoje Nr. 39 šiuo metų rinkėjų yra per mažai, ir jų skaičius būtų didinamas, prijungiant Joniškio raj. savivaldybės apylinkes iš rinkimų apygardos Nr. 46. Vilkaviškio apygardai Nr. 68 būtų grąžintos trys iki šiol Šakių apygardai Nr. 64 priskirtos rinkimų apylinkės, nors jos priklauso Vilkaviškio raj. savivaldybei. Rinkėjų trūkumas Šakiuose būtų kompensuotas perkeliant tris apylinkes iš Kauno kaimiškosios apygardos Nr. 66, kuri rinkėjų skaičiumi per didelė. Įstatymo projektu taip pat siekiama rinkimų apygardų teritorinio vientisumo.
Antrasis projektas – radikalesnis, būtų pradėtas taikyti nuo 2020 metų Seimo rinkimų. Jis atitinka Europos Tarybos Venecijos komisijos ir ESBO rinkimų stebėtojų gerosios rinkimų praktikos reikalavimus – 10 proc. atotrūkio nuo vidutinio rinkėjų skaičiaus standartus (koeficientas – nuo 0,9 iki 1,1). Prie jo rengimo prisidėjo ir mokslininkai.
Apygardų žemėlapis būtų braižomas iš naujo, ir beveik pusė Lietuvos rinkėjų atsidurtų naujose rinkimų apygardose. Iki 2020 metų Seimo rinkimų turėtume laiko tam pasiruošti, aiškiai ir išsamiai informuoti gyventojus.
Susiklostė tokia situacija, kuomet Vilniaus mieste yra 10 apygardų, o rinkėjų yra daugiau nei tektų 12 apygardų, Kauno mieste gyventojų skaičius sumažėjo ir vietoj dabar esančių 8 apygardų, liktų 7 apygardos. Panaši situacija – Šiauliuose. Naujame projekte suskaldytos ir iki šiol vienai Seimo rinkimų vienmandatei apygardai priklausiusios Kretingos, Pakruojo rajonų savivaldybės. Viena apygarda sumažėtų Alytuje ir pan.
Siekiama, kad savivaldybės nebūtų dalijamos ir taptų rinkimų apygardomis. Tokiomis taptų Jonavos, Radviliškio, Šilutės, Tauragės, Telšių, Ukmergės, Utenos ir Vilkaviškio rajonų savivaldybės. Kai kurias mažesnės savivaldybes, jų neskaidant, tektų sujungti po dvi: Molėtų ir Širvintų, Ignalinos ir Švenčionių, Lazdijų ir Druskininkų, Jurbarko ir Pagėgių, Šakių ir Kazlų Rūdos, Visagino ir Zarasų. Tačiau teritorinio vientisumo išlaikyti pavyktų ne visur, ypač miestus juosiančiose „žiedinėse“ savivaldybėse (Alytaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Vilniaus rajonų).
Svarstoma galimybė – atskira rinkimų apygarda emigravusiems Lietuvos piliečiams, kurie šiuo metu balsuoja Vilniaus Naujamiesčio apygardoje. Svarbiausia – užtikrinti tinkamą Seimo narių atstovavimą piliečiams ir lygias rinkimų teises.
Seimo rinkimų vienmandačių apygardų ribų keisti nereikėtų ir apskritai šios problemos nebūtų, jeigu Lietuvoje būtų taikoma proporcinė rinkimų sistema, kaip yra daugelyje ES šalių, taip pat Latvijoje ir Estijoje.
Tačiau mūsų šalyje dauguma rinkėjų ir politikų pasisako už mišrią rinkimų sistemą, skeptiškai žiūri į politinių partijų sąrašus, aktyviau balsuoja už konkrečias asmenybes. Beje, tą parodė ir šiais metais pavasarį įvykę tiesioginiai merų rinkimai. Bet kokie atskirų Seimo narių siūlymai ir projektai keisti Seimo rinkimų įstatymą ir Seimo narius rinkti pagal proporcinę rinkimų sistemą Seime nesulakė pritarimo.
Vis dėlto, nieko nėra nuolatinio, visur vyksta nuolatinis kitimas, ir pokyčiai neišvengiami ir Seimo rinkimų vienmandačių apygardų ribose.
