Tai tokia Lietuva, kuri sėkmingai susidorotų su XXI-ojo, o ne jau praėjusio amžiaus iššūkiais. Ateitį mūsų amžiuje turės tik tos valstybės, kurios daugiausiai investuos į vertingiausią savo turtą – savo žmones. Tad mūsų valstybė gera vieta gyventi taps tik tada, kai Lietuvos žmonės čia norės pasilikti, kurtis, sąžiningai dirbti ir auginti vaikus.
Kaip nedidelei ir globalizuotame pasaulyje sparčiai nykstančiai valstybei, Lietuvai šeimos politika yra ne mažiau svarbi, nei nacionalinio saugumo ar ekonomikos augimo klausimai. Lietuvos žmonės negalės jaustis nei iki galo saugūs, nei užtikrinti dėl savo gerovės, kol valstybėje nuolat mažės gyventojų.
Šiandien mūsų šaliai trūksta konkretaus ilgalaikio plano, kaip išspręsti mažėjančios Lietuvos problemą. Lenktyniaujame su laiku, todėl toks planas privalo atsirasti kuo greičiau.
Sėkmingos šeimos politikos trūkumas kyla ne iš pinigų stygiaus, bet iš klaidingų pasirinkimų, ką laikyti svarbiausiais valstybės vystymosi tikslais, o taip pat iš politinės valios stokos imtis reikalingiausių pertvarkų. Sėkminga šeimos politika turi prasidėti atsakius į klausimą ne apie tai, kokiai šeimai reikia padėti, o apie tai, kokią realią pagalbą valstybė gali pasiūlyti visoms šeimoms.
Šeimos politika veiks tik tuo atveju, jei jos pagrindu taps konkrečių priemonių rinkinys, kuriuo galėtų naudotis skirtingus poreikius turinčios šeimos. Tokios priemonės turi siekti kur kas toliau, nei vien socialinės išmokos. Galų gale ir valstybės finansinė pagalba neturėtų būti skirta vien tik asocialiomis ar rizikos grupei priklausančios šeimoms. Darnios, sąžiningai dirbančių žmonių šeimos taip pat susiduria su finansiniais sunkumais, į kuriuos valstybė turėtų atkreipti dėmesį.
Šeimos politika reikalinga ne tik vaikus auginančioms ir lavinančioms šeimoms. Šeimos gyvenimo ciklas vaikų užauginimu nesibaigia. Esu įsitikinusi, kad išauginus vaikus dorais žmonėmis, ne mažiau svarbu pasirūpinti ir jų tėvais. Tą gerai suprantu prisimindama savo šeimos rūpesčius. Mano mama pagimdė mano seserį tik baigusi universitetą ir pradėjusi dirbti medike. Porą metų paauginusi savo pirmąją dukterį ir pradėjusi dirbti, po aštuonerių metų mama pagimdė mane – kol paaugau jai ir vėl keleriems metams teko stabdyti tik prasidėjusią gabios medikės karjerą.
Dukroms užaugus ir išvykus studijuoti, lyg ir pasibaigė vienas šeimos gyvenimo etapas – vaikai „išleisti į mokslus“ ir „stojasi ant kojų“. Tačiau keletą metų trukusį ramų periodą pertraukė kitas etapas – susirgo mano močiutė. Tad penkerius metus mama ją slaugė ir prižiūrėjo savo namuose, šią priežiūrą derindama su sunkiu savo darbu. Močiutei išėjus anapilin sunegalavo senelis... Tai tipinė šių laikų Lietuvos istorija. Atrodytų natūralu, toks gyvenimas. Tačiau toms šeimoms, kurios nesirenka senelių namų, rūpestis senjorais mūsų šalyje yra sudėtingas ir didelių pastangų reikalaujantis darbas.
Esu įsitikinusi, kad Lietuvai jau dabar reikalingas ilgalaikis šeimų stiprinimo planas, kuriame būtų numatyta:
Finansinė pagalba. Tokia pagalba ypač reikalinga jaunoms šeimoms, tik pradėjusioms auginti vaikus. Reikalingos ne tik socialinės išmokos ar didėjant vaikų skaičiui mažėjantis neapmokestinamas pajamų dydis (NPD), bet ir galimybė perpus sumažinti motinos ar tėvo pasiimtą paskolą studijoms finansuoti.
Ikimokyklinio ugdymo paslaugų tobulinimas ir šių paslaugų prieinamumo gerinimas. Būtina didinti vaikų darželių ir vietų darželiuose skaičių ten, kur jų trūksta labiausiai. Ilgiau dirbantiems tėvams turi būti pasiūlyta galimybė vaikus perkelti į ilgiau veikiančias darželių grupes. Darželių trūkumo problemą trumpuoju laikotarpiu padėtų spręsti ir privačių auklių pasiūlos didinimas.
Tam būtina kiek įmanoma labiau supaprastinti auklių veiklos apmokestinimo tvarką bei sukurti sistemą kvalifikuotoms auklėms ruošti – profesionalios auklės turi gauti jų gebėjimus patvirtinantį kvalifikacinį laipsnį. Auklės samdymui išleidžiamų pinigų dalis turėtų būti skaičiuojama kaip dalis valstybei sumokėtų mokesčių. Galiausiai, tėvai galėtų pasirinkti, kam skirti valstybės jiems paskirtą ikimokyklinio ugdymo paslaugų krepšelį: darželiui, auklei samdyti ar būtiniausioms vaiko ugdymo prekėms įsigyti, jei ikimokykliniu periodu vaikas ugdomas tėvų.
Geresnės sąlygos sugrįžti į darbo rinką po gimdymo. Daugelis dirbančių motinų, po to kai pagimdė ir paaugino savo vaikus, susiduria su sunkumais bandydamos grįžti į savo profesinę veiklą. Porą, o kartais ir daugiau metų trunkanti profesinė pertrauka, šiandien, yra vienas iš didžiausių trukdžių šeimoms gausėti. Todėl valstybė turi kompensuoti profesinių įgūdžių atnaujinimą iš darbo rinkos dėl vaiko priežiūros atostogų pasitraukusiai motinai. Sprendžiant šią problemą šeimoms būtina pasiūlyti papildomų paskatų: į dalį vaiko priežiūros atostogų galėtų pretenduoti tik tėvai, o konkurse į valstybės tarnybą, auginami maži vaikai ir jų skaičius, turėtų suteikti papildomų privalumų.
Pirmojo būsto programa. Būsto įsigijimas yra viena svarbiausių problemų jaunoms šeimoms Lietuvoje, o dar opesne problema ji tampa tiems, kurie nori grįžti iš emigracijos ir iš didžiųjų miestų persikelti į regionus. Todėl reikalinga „Pirmojo būsto programa“, kuri šeimoms finansiškai ir teisiškai palengvintų galimybes įsigyti, atnaujinti ar statyti pirmąjį nuosavą gyvenamąjį būstą. Įgyvendinant šią programą kartu turėtų būti sukurtas ir Pirmojo būsto fondas. Šis fondas turėtų būti finansuojamas iš ES struktūrinės paramos bei lėšų, gautų už parduotą valstybei priklausantį, tačiau jos nenaudojamą nekilnojamąjį turtą.
Pirmojo būsto programoje turėtų būti numatyta su auginamų vaikų skaičiumi sietina parama:
jaunai šeimai, turinčiai 1 vaiką – valstybė galėtų kompensuoti 5 proc. suteikto būsto kredito;
jaunai šeimai, turinčiai 2 vaikus – valstybė galėtų kompensuoti 10 proc. suteikto būsto kredito;
jaunai šeimai, turinčiai 3 ir daugiau vaikų – valstybė galėtų kompensuoti 15 proc. suteikto būsto kredito.
Pirmojo būsto programoje būtų numatytas pirmojo būsto paramos skyrimas jaunoms šeimoms pagal gyvenamąją teritoriją. Papildomai iki 15 proc. suteikto būsto kredito būtų kompensuojama tuo atveju, jeigu būstas yra ne viename iš didmiesčių ar kurortinės teritorijos statusą turinčiame mieste.
Pirmojo būsto programa taip pat turėtų numatyti galimybę ir sąlygas jaunoms šeimoms panaudos sutartimi įgyti laisvos valstybinės žemės sklypus, tinkamus gyvenamųjų namų statybai, kai jauna šeima nori statytis nuosavą būstą, bet neturi kitokio nekilnojamojo turto. Iš valstybės gavusi žemės sklypą jauna šeima privalėtų sutartimi įsipareigoti per Vyriausybės nustatytą laikotarpį gautoje žemėje pastatyti gyvenamąjį būstą. Pastačius gyvenamąjį būstą, jaunai šeimai ši žemė galėtų būti suteikiama nuosavybės teise su įsipareigojimu 15 metų jos neparduoti.
Pagalba pagyvenusius tėvus slaugantiesiems. Pagyvenusius ir savimi pasirūpinti nebegalinčius tėvus slaugantiems vaikams valstybė turi pasiūlyti realią pagalbą. Tam būtina sukurti specialų paramos krepšelį. Šį krepšelį tėvais besirūpinantys vaikai galėtų skirti savo pagyvenusių tėvų priežiūrai atsižvelgiant į individualius poreikius (medicinos ar priežiūros personalo samdymui, transportavimui, reikalingų priemonių įsigijimui).
Taigi, veikiančią šeimos politiką suprantu kaip nuoseklią valstybės paramą šeimai visais jos gyvenimo etapais. Pirmiausia, moteris ir vyras sukuria šeimą, gimdo ir augina vaikus, juos išleidžia į mokslus. Vėliau rūpinasi savo tėvais bei padeda vaikams auginti vaikaičius. Kiekviename iš šių šeimos gyvenimo etapų savo žmonių gerove besirūpinanti valstybė turi sudaryti finansinę bei institucinę pagalbą vaikus auginantiems ar tėvus slaugantiems žmonėms.
Pati dabar esu jauna mama, žinau kokiais rūpesčiais mes, mamos, gyvename. Ir žinau, kodėl ne kiekviena mama išdrįsta auginti du ar daugiau vaikų: tai nelengva finansiškai, nelengva kasdienėje buityje, kurioje reikalingų paslaugų taip pat nėra per daug, nelengva yra aukoti savo asmeninę profesinę karjerą, o dar blogiau jei rūpintis šeima tenka neturint savo būsto. Todėl mums reikia ne tik finansinių pašalpų ar mokestinių lengvatų, mums reikia, kad pagimdę, kiek galima greičiau galėtume grįžti į darbą, mažo vaiko priežiūros atsakomybe solidariai pasidalindamos su savo vyrais, vaikų tėvais. Reikia patogių darželių ir auklių, už kurių patikimumą ir kvalifikaciją būtų garantuojama. Reikia išplėtotos sistemos, kuri teiktų tinkamas paslaugas mūsų pasiligojusiems tėvams, kad tai netaptų dar viena nepakeliama našta. Reikia dar daug smulkių ir dar smulkesnių dalykų, kurie mūsų gyvenimą padarytų patogesniu ir kurie brangiai nekainuotų valstybei.
Tačiau svarbiausia – reikia kitokio valstybės požiūrio į rūpinimąsi dirbančiu, kuriančiu ir vaikus Lietuvoje auginančiu žmogumi. Todėl siūlau mažiau ginčytis dėl šeimos apibrėžimų, o imti įgyvendinti konkrečias valstybės paramos šeimai priemones, kurios tiesiog padėtų mūsų kasdienybėje. Mes neprašome daug, bet tai mūsų tautai sugrįžtų dešimteriopai – augančia Lietuva.