Nuoseklaus darbo rezultatus matysime po penkerių, gal net dešimties metų. Pernelyg ilgai ši tema Lietuvos visuomenei buvo tabu. Tačiau jau šiandien noriu pasidalinti keliais nedideliais žingsniais, kuriuos pavyko žengti kartu.

1. Vilniaus psichikos sveikatos centre sukurtas pirmasis Lietuvoje savižudybių prevencijos skyrius. Tai nepaprastai svarbus ir aktualus sprendimas. Šis skyrius taps ne tik praktinės kompetencijos centru Vilniaus mieste, bet ir užtikrins prieinamą profesionalią, specializuotą pagalbą tiems, kam jos labiausiai reikia. Sveikinu Vilniaus psichikos sveikatos centro direktorių Martyną Marcinkevičių, priėmusį šį sprendimą, ir dr. Vaivą Klimaitę, patyrusią klinikinę psichologę ir suicidologę, sutikusią šiam skyriui vadovauti.

2. Vilniaus miesto poliklinikos įsipareigojo suteikti skubią psichologinę pagalbą darbo valandomis be išankstinės registracijos. Vis dar pasitaiko nesusipratimų, bet sunku nepastebėti dedamų pastangų. Jei kas nors kreipėtės pagalbos ir jos sulaukti nepavyko, prašau apie tai būtinai informuoti Vilniaus m. savivaldybę.

3. Vilniaus teritorinė ligonių kasa ėmėsi iniciatyvos užtikrinti, kad gydymo įstaigose po mėginimo nusižudyti būtų suteikta tęstinė emocinė pagalba. Apgailėtina, jog po bandymo savo valia pasitraukti iš gyvenimo, vaikai ir suaugusieji vis dar nesulaukia psichologo pagalbos. Sutvarstomas riešas, išplaunamas skrandis, bet iš gydymo įstaigos paleidžiami vis dar tokios pat klaikios vidinės būklės, kokios į ją pateko. Tarptautiniai tyrimai rodo, jog tęstinė emocinė parama gali reikšmingai sumažinti pasikartojančius mėginimus žudytis ir žalotis.

4. Papildytas Visuomenės informavimo etikos kodeksas. Nuo šiol turime aiškias taisykles leidėjams ir žurnalistams, nurodančias, kaip galima rašyti apie savižudybes. Tai visų pirma dr. Pauliaus Skruibio ir Jaunimo linijos savanorių nuopelnas. Didelį darbą organizuojant diskusijas atliko Savižudybių prevencijos biuras. Nesitikime, jog straipsniai ir laidos staiga taps jautrios ir atsakingos. Praeis ne vieneri metai, kol žiniasklaida (ypatingai regionuose) prisitaikys prie naujos tvarkos. Tačiau visuomenės požiūris keičiasi, todėl neišvengiamai turės keistis ir visuomenės informavimas.

5. Gyventojai bus plačiai informuoti apie tai, kur galima gauti skubią emocinę, psichologinę pagalbą. Tuo tikslu sukurtas ir šiuo metu dalinamas informacinis lankstukas visiems Vilniaus greitosios medicinos pagalbos, policijos, gaisrinės ekipažams. Informacija netrukus pasieks visas seniūnijas ir poliklinikas. Kartu su bendraminčiais skleisdami žinią apie skubią pagalbą, tuos, kam sunku, bandysime paskatinti neužsidaryti vienatvėje ir kreiptis pagalbos.

6. Numatytas Vilniaus miesto finansavimas nevyriausybinėms organizacijoms (Vaikų linijai, Jaunimo linijai ir daugiau), kurios ne tik suteikia skubią emocinę paramą, bet ir apmoko šimtus savanorių. Taip pat pirmą kartą savivaldos lygiu numatytas finansavimas konkrečiai savižudybių prevencijai (paslaugoms, mokymams ir informacijos sklaidai).

7. Krizių įveikimo centrui Vilniaus miesto Taryba suteikė naujas patalpas. Jame dirba 25 psichologai savanoriai, atliekantys tai, ko padaryti nesugeba valstybinės institucijos: teikia skubią, nemokamą, anoniminę psichologo pagalbą ne darbo valandomis. Ypač smagu, jog prie šios iniciatyvos prisijungė ir privatus rėmėjas, centro veiklai skyręs reikšmingą sumą.

8. Iniciatyvių ir neabejingų žmonių sukurta ir jau veikia asociacija „Artimiems“, organizuojanti savitarpio pagalbos grupes, padedanti išgyventi netektis ir suteikianti naudingą informaciją nusižudžiusiųjų artimiesiems. Aplankykite www.artimiems.lt

9. Na, ir kaip reikšmingą pasiekimą vertinu naująjį Sveikatos apsaugos ministrą, bent jau suprantantį tai, kas yra kalbama šia tema. Tikimės bendrų darbų.

10. Kitiems metams rengiama labai rimta Knyga. Bet apie Mocartą ir Papageno efektą – kitą kartą.

Tiesa, dažnai girdžiu išsakant kritiką, kad šiais žingsniais problema iš esmės nesprendžiama, rūpinamasi tik pasekmėmis. Deja, pasekmės suka užburtą ratą – kaupiasi, ir ignoruojamos tampa rimtomis problemomis. Todėl svarbu ne tik rūpintis visuomenės švietimu, darbo vietomis ir mažiau vartoti alkoholio, bet ir padėti artimui – vieni kitiems – susigrąžinti norą gyventi!

Tai ir bandome daryti Aušrinės Armonaitės, Gintauto Palucko, Pauliaus Skruibio, Danutės Gailienės, Alvydo Navicko, Mariaus Stričkos, Vaivos Klimatės, Roberto Povilaičio, Jovitos Galeckaitės, Vilmos Šilalienės, Jolantos Trinkūnienės ir daugelio kitų pastangomis. Ačiū.