Žemė, šeima, litas – ne tik dešinės, bet ir į radikalią ekonominę kairę krypstančių nacionalistų skelbiami pagrindiniai jų šiandieninės politinės kovos objektai ir vieninteliai siūlomos lietuviškos tapatybės simboliai.
© Asmeninio archyvo nuotr.

Šie simboliai turi gilias šaknis kiekvieno lietuvio širdyje, ateinantys iš tarpukario Lietuvos laikų atsiminimų. Be lietuvio ir žemės sąsajos, be lito istorinės vertės bei be tradicinės šeimos su jos puoselėjamomis tradicijomis vargu ar galėtume džiaugtis tokia nepriklausoma Lietuva, kurią turime šiandien. Lietuva, kuri ne tik sulig kiekviena diena auga ir stiprėja ekonomiškai, bet ir vis labiau pastebima tarptautinėje arenoje. 
 
Todėl iš pirmo žvilgsnio tarsi suprantamas nacionalistinių judėjimų Lietuvoje noras kovoti dėl šių simbolių ir vertybių. Tačiau nors ir idėja verta dėmesio, priemonės naudojamos šiam tikslui pasiekti ne tik diskredituoja šį siekį, bet ir verčia suabejoti jų nuoširdumu. Deja, bet šiandieninių Lietuvos pseudopatriotų veikla neturi nieko bendro nei su tikruoju rūpesčiu dėl žemės, nei su šeimos, nei su lito, kaip valstybės savarankiškos politikos ir simbolio, išsaugojimu.
 
Grėsmė Lietuvai iš Rytų ar Vakarų?
 
Vienas referendumo šalininkų lozungų teigia, jog Lietuvos žemė gali priklausyti tik Lietuvos piliečiui, antraip nebeliks nei Lietuvos, nei žemės: Vilniaus kraštas žaibišku greičiu bus prijungtas prie Lenkijos, o likusi žemė bus padalinta „Briuselio atstovams“. Kaip ir visos Europos kraštutiniai dešinieji, mūsiškiai nevengia pašnekėti ir apie konspiracijos teorijas, kurios teigia, jog okupacijos šiandien vykdomos visiškai legaliais būdais, išperkant ištisų valstybių teritorijas, siekiant įgyvendinti imperialistines užgaidas. Tokiu būdu Lietuvos geopolitiniai sąjungininkai Vakarų Europoje tautos akyse verčiami ne tik priešais, bet ir grėsmės mūsų savarankiškumui bei tapatybei šaltiniu. Taip nukreipiamas dėmesys nuo pagrindinio pavojaus mūsų valstybingumui ir būtent taip bandoma mus diskredituoti vakariečių akyse.

Šiandien, žiūrint per Ukrainos įvykių prizmę, akivaizdu, jog vis dėlto nūdienos okupacijos vyksta lygiai taip pat kaip jos vyko ir prieš 70 metų: tiesiogiai panaudojant karinę jėgą, prisidengianti fiktyviais ir nelegitimiais teisiniais argumentais; tad šiuo atveju rūpintis reikėtų ne apsisaugojimu nuo teorinės konspiracijos, siekiančios uzurpuoti Lietuvą, bet tikrąja grėsme, kaip tik šiuo metu besibeldžiančia į mūsų duris.

Šeima – ne valstybinės politikos interesas

Šeima – tvirtos bei stiprios valstybės pamatas. Taip pat tikiu, kad šeima turi būti tradicinė, norint kurti vertybėmis bei bendruomeniškumu paremtą valstybę. Deja, priešingai nei nacionalistinės jėgos teigia, šeimos formavimas neturi tapti valstybinės politikos įrankiu, kuris iš viršaus bandytų reguliuoti žmonių tarpusavio santykius. Vietoj to šeimos turi siekti aktyviai kurti ir lemti valstybinę politiką, nes šeimos gerovę kuria ne valstybė, o būtent pačios šeimos, kurdamos bei disponuodamos savo susikurta nuosavybe. Tad pirmiausia reikia sukurti ir išplėtoti šeimos savarankiškoms iniciatyvoms palankią terpę – šeimos verslo instrumentus, sutvarkyti tam būtiną socialinę infrastruktūrą su kokybišku ikimokykliniu ugdymu, darželių tinklu, pasitelkiant privatų sektorių, bei kurti šeimoms palankią darbo kultūrą ir etiką.

Šeimos savarankiškumo problemą yra taikliai įvardijęs Popiežius Jonas Paulius II: „Čia didžiausia atsakomybė tenka ne valstybei, o atskiriems žmonėms ir įvairioms grupėms bei sąjungoms, iš kurių susideda visuomenė.“ Valstybė čia prisideda tik kurdama teisinę erdvę, kurioje vyksta teisingumu pagrįsti prekių bei darbo mainai. Tokiu būdu valstybė turi tarnauti žmogui, bet ne žmogus valstybei.

Kova už šeimą bei jos tradicijas yra daugiau nei sveikintina, tačiau kovojant, visų pirma, reikia aiškiai žinoti bei suprasti, kokį gi vaidmenį šeima iš tikrųjų atlieka valstybėje ir prisidėti prie palankios jai terpės valstybėje kūrimo, o ne prie valstybinio šeimos kontroliavimo ir didesnės valstybinio reguliavimo intervencijos į šeimos ar ekonominius visuomenės santykius.

Euras labiau stiprintų Lietuvą

Litas kaip nacionalinė valiuta yra vienas iš kertinių valstybingumo požymių, kuris daugelį metų stiprino tautinį tapatumą bei pasididžiavimą. Kaip profesorius Antanas Buračas teigė, kalbėdamas apie Tarybų Sąjungos žlugimo pasekmes Lietuvoje, „sutrikus SSSR rublio funkcionavimui, lito įvedimas ne tik padėjo spręsti pinigų, atsiskaitymų bei mokėjimo funkcijas, jis taip pat stiprino atsikuriančios valstybės įvaizdį, nes sienų apsauga ir SSSR kariuomenės išvedimas buvo nepalyginamai sudėtingesni uždaviniai, priklausę nuo tarptautinių susitarimų”. Dėl šių bei kitų priežasčių litas visuomet sukeldavo pasididžiavimo jausmą kiekvienam lietuviui bei buvo siejamas su Lietuvos valstybės nepriklausomybe. 

Tačiau šiandien situacija jau visiškai kitokia. Litas jau daugiau nei dešimtmetį yra fiksuotu kursu susietas su euru, tad, de facto, eurą jau turime. Tačiau nebūdami euro zonos oficialiais nariais negalime dalyvauti su monetarine politika ir tuo pačiu euru susijusių sprendimų priėmime. Tad įsivedę eurą savo savarankiškumą tik sustiprinsime. Apie patiriamus valiutos keitimo nuostolius ir mažesnį patrauklumą investuotojams, kuriantiems naujas darbo vietas ir auginantiems mūsų visų gerovę, jau prirašyta daugybę faktų ir argumentų, tad negaiškime laiko tai kartodami.

Šiandien euroskeptikai abejoja euro patrauklumu, tačiau lygiai taip pat jie abejojo ir 2004–aisiais pačios Europos Sąjungos patrauklumu. Tik kažkodėl šiandien ES indėliu į Lietuvos gerovę jau nebeabejoja nei vienas racionaliai mąstantis žmogus.

Na, o kalbant apie tai, jog litas yra vienas iš valstybės simbolių kaip Trispalvė ar Vytis, reikia priminti, jog tą patį Vytį turėsime ir ant euro monetų.

Šiandien Lietuva renkasi savo tolesnį kelią. Kelią, nuo kurio priklauso ne tik žemės pardavimo (tiksliau, žmogaus teisės disponuoti savo nuosavybe) ar euro įvedimo, bet ir Lietuvos valstybės išlikimo klausimas. Na, o pasirinkimai šiandien aiškūs: arba „Žemė mūsų, o mes rusų“, arba tolesnis Lietuvos valstybės bei tautos augimas, paremtas stipriu ekonominiu pagrindu. Kitaip tariant, turime tik pasirinkti: arba apsitvėrę nacionalsocialistine tvora atsiribojame nuo Europos ir Vakarų, pasiliekame Lietuvą lietuviams ir laukiame, kol kaimynai iš rytų ateis ir paprašys atiduoti raktus ne tik nuo mūsų žemės, bet ir nuo visos Lietuvos; arba toliau sėkmingai integruodamiesi į Vakarus, taip stiprinsime ne tik savo ekonominį stabilumą, bet ir savo bei savo šalies saugumą.

Galbūt pasirinkus pirmąjį variantą Lietuvos žemės bus mūsų, tačiau tik laiko klausimas, kada mes būsime rusų; juolab, po VSD paviešintos ataskaitos apie Lietuvoje veikiančius rusų klapčiukus imperialistinės kaimynės tikslai tapo ypač aiškūs.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Meilės V. Putinui kaina: už pinigus gali parduoti ne tik tėvynę, bet ir visą Europą? (165)

„Putino samdinys“, „apmokamas Putino tarnas“, „Kremliaus lobistas“ – taip buvusį...

Suskaičiavo algų didėjimą: kam pasisekė labiausiai? (166)

Antrąjį šių metų ketvirtį, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, šalies...

V. Matijošaitis: per ateinančius porą metų neatpažįstamai pasikeis visos centrinės Kauno gatvės (2)

Dalies medžių, kurie yra sergantys ir pažeisti, pakeitimas bus neišvengiamas, sako Kauno meras...

A. Juškevičiui – bilietas į Europos čempionatą, L. Lekavičiui – du mėnesiai be krepšinio (3)

Negailestingą diagnozę išgirdęs Lukas Lekavičius ketvirtadienio rytą galėjo šiek tiek...

V. Laučius. Kauno medžių apokalipsė (285)

Saugoti senus medžius reikia, labai gerai, kad žmonės juos bando ginti, bet stebina viena...

Kruopių miestelyje rastas sidabrinių litų lobis (16)

Akmenės rajone darbininkai aptiko lobį – iš žemės iškasė apie pusšimtį tarpukario litų...

Lietuvė iki šiol sapnuoja Etiopijos moterų klyksmus: tai, ką pamatai čia, smegenys atsisako suprasti (6)

„Tai unikali šalis, daugiau tokių nėra likę, - apie paslaptingąją Etiopiją sako „Boutique...

Pilvo pūtimas – ne tik prastos mitybos išdavikas: kokias ligas išduoda dujų kaupimasis

Skausmingas pilvo raižymas, spaudimas ir vis išeinančios dujos – nemalonūs pojūčiai, kurių...

Pietų pertrauka armėniškame restorane: užteko ir trijų šašlykų (11)

Vieni iš smagiausių pietų pertraukos atradimų būna tada, kai prieš vykdama nieko pernelyg daug...

Didžiausias išduotų paskolų būstui augimas – jau nebe sostinėje (9)

Keletą pastarųjų metų Vilniuje stebėtas būsto finansavimo rinkos aktyvumas išplito ir į kitus...