Nors tai sukėlė lengvą šaršalą, diskusijų mes iki šiol neturime, o politinių debatų tarp kandidatų įrašai socialiniuose tinkluose parodė, kad klausimus keliantys žmonės yra išjuokiami, nesiveliant į jokius argumentuotus pokalbius.
Tapo įprasta, kad visi jautresni visuomenėje klausimai pereina šias jau visiems politikoje įprastas fazes:
(1) problematikos sumenkinimas,
(2) pažymėjimas, kad tai yra labai rimtas klausimas ir visuomenė nėra jam pasiruošusi,
(3) atsakomybės nusimetimas, pasakant, kad tai yra specialistų reikalas, kol galiausiai –
(4) tai tampa daugiau mažiau norma ir „saugi“ tema kalbėti, palaikyti, ir pagaliau –
(5) imama varžytis, kas stipriau problematiką palaiko, kam ji labiau rūpi.
Prisiminkite vienalyčių porų santykių įteisinimo (registruotos partnerystės) klausimą ir pastebėsite, kad per paskutinį dešimtmetį perėjome visas šias fazes. Debatų „Lofte“ metu, partijų lyderiams atsakant į klausimą dėl lyčiai neutralios partnerystės, didžiųjų partijų atstovai jau varžėsi, kuris pažadės daugiau: konservatoriai ir žalieji sakėsi palaiką partnerystę, o liberalai ir socdemai netgi santuoką tarp tos pačios lyties asmenų. Prieš dešimtį metų tokį klausimą užduoti galėjo tik drąsiausieji.
Akivaizdu, kad tas pats laukia ir marihuanos, arba medicininių kanapių, legalizavimo, kuris šiuo metu buksuoja aprašytos grandinės pradžioje. Šie lengvieji narkotikai vis dar yra demonizuojami (ach, kokie panašumai į LGBT bendruomenę), o kai kurie lyg ir norintys pasisakyti pozityviai nėra tikri dėl rinkėjų reakcijos, todėl jaučiasi priversti kalbėti aptakiai, neva kelti klausimus ir taip užsidėti „pliusiuką“ prie temos.
O tada – laukti dar keletą metų, tikintis, kad per šį laiką tema pasistūmės grandinės dalimi į priekį, kuomet jau bus galima išreikšti drąsesnę poziciją. Žinoma, tai nėra vienintelis kelias – yra kitas, kuriame pagrindinį vaidmenį vaidina lyderystė. Ji remiasi ne gyventojų apklausomis ar keleto rinkėjų pareikšta pozicija, o sveiku protu, lygybės principais ir noru siekti progreso, išsivaduoti iš nepagrįstų baimių. Tokiu būdu nuėjo Estija, įteisindama vienos lyties porų teisę į partnerystę ir nelaukdama, kol visuomenė tam „pribręs“ ar specialistai išdiskutuos.
Tokiu keliu galėtų nueiti ir Lietuvos politikai, gebėdami atskirti grūdus nuo pelų, o intraveninius narkotikus nuo medicininių kanapių. (Prisiminkime, kaip sunku buvo kai kuriems politikams atskirti homoseksualumą nuo pedofilijos ar net zoofilijos). Pastarosios yra vadinamos lengvaisiais narkotikais, nes yra žymiai silpnesnio poveikio nei, pvz., heroinas ar kokainas, bei gerokai rečiau (tik 1 atveju iš 9) sukelia priklausomybę.
Medicininę kanapių vertę jau pripažino daugybė pasaulio valstybių, tarp kurių – Nyderlandai, Čekija ir Portugalija, nebaudžiančios už rekreacinį kanapių vartojimą ir mažo kiekio laikymą. Tiesa, daugelyje valstybių kanapių ir jų gaminių leidžiama įsigyti tik turint gydytojo receptą. Nors dėl ribojimų ir negausūs, moksliniai tyrimai skelbia apie teigiamą marihuanos poveikį sergantiems Alzheimeriu, ateroskleroze, Parkinsono liga, išsėtine skleroze, padeda nuo insulto, glaukomos ir daugybės kitų negalavimų ar ligų bei malšinant skausmą, pykinimą.
Narkotikų vartojimas rekreaciniais tikslais dalį žmonių rimtai gąsdina, ir jie būtų linkę išlaikyti jų draudimą. Čia kyla pagrindinis legalizuoti linkusiųjų argumentas: nors ir draudžiamos, kanapės vis tiek yra stipriai paplitusios, tik valstybė nesirenka kontroliuoti jų auginimo, pardavimo, rinkti mokesčių ir iš jų šviesti visuomenę.
Puikiai žinome, kaip sudėtinga kontroliuoti šešėlinę prekybą, būtent todėl valdžia turėtų suprasti, kad įteisinusi minimalaus kiekio laikymą ir vartojimą, ji apsaugo visuomenę nuo didesnio blogio, pasireiškiančio nelegalaus ir nelicencijuoto produkto padaryta žala, lengvesne prieiga prie sunkiųjų narkotikų ir sumažėjusiais nusikalstamumo rodikliais.
Vienas esminių stabdžių, kodėl marihuana iki šiol nelegali, yra baimė, kad tai išaugins sunkiųjų narkotikų pasiekiamumą ir vartojimą, tačiau užsienio patirtis tai paneigia. Pasaulis aplink mus – baisus ir pavojingas, žalą organizmui daro daugybė veiksnių ir produktų, tačiau juk neskubame visko drausti ir leidžiame žmogui pačiam apsispręsti, suteikdami visą reikalingą informaciją. Kad ir ribojant pasiekiamumą ar reklamą, kiekvienas suaugęs žmogus gali įsigyti bet kokio stiprumo alkoholinių gėrimų, tabako gaminių, cukraus, kavos. Tad kodėl medicininės kanapės iki šiol yra draudžiamos, jei jų ilgalaikis poveikis yra net mažiau žalingas nei kitų mano pateiktų pavyzdžių?
Labiausiai šioje situacijoje gaila pacientų, sergančių įvairiomis varginančiomis ar nepagydomomis ligomis. Valstybė, kuri deklaruoja pažadą suteikti savo piliečiams moderniausius gydymo metodus, vadovaujasi baime ir stereotipais, drausdama prieigą prie efektyviai veikiančių priemonių. Ar šiam vyrui, kenčiančiam nuo Parkinsono ligos, atimdami marihuaną ir garintuvą, pasakysime, kad visuomenė jam padėti dar nesubrendusi?