Tereikia, kad būtų mažiau kamščių, kad neliktų kainas keliančių monopolijų, kad padaugėtų vietų darželiuose, kad kasdien būtų patogūs skrydžiai ne tik į didžiuosius Europos miestus, bet ir į Niujorką, Honkongą bei Los Andželą, na, ir dar kad miesto meras nebūtų nusikaltėlis. Būtų galima prigalvoti dar keletą konkrečių pageidavimų – pavyzdžiui, Gedimino prospekte, prie Vyriausybės, įrengti šviesoforą ir išvalyti pomiškį miesto viduryje esančiose giriose, nepelnytai vadinamose „parkais“. Tačiau ir taip aišku, jog Vilniui palyginti nedaug trūksta, kad būtų visai neblogas miestas.

Tačiau ar to gana? Vilnius vertas daugiau, negu vien tik būti „visai neblogas miestas gyventi“. The Greatest City on Earth, įvardijo savo viziją Londonui konservatorių meras Borisas Johnsonas: „Didingiausias / šauniausias / kiečiausias miestas pasaulyje“. Vilnius objektyviai gal ir negali pretenduoti į šauniausio pasaulio miesto titulą. Tačiau jis tikrai gali tapti puikiausiu ir didingiausiu Rytų Europos miestu. Apskritai, didybė – tai miesto būties matmuo, kuris mūsų sąmonėje egzistuoja tik kažkur toli, istorinėje praeityje. O dabartyje nei Vilnius, nei visa Lietuva neišmoko apie didybę mąstyti ir į ją orientuotis.

Ko reikia, kad Vilnius toks būtų – kad nedvejotume pavadindami jį didžiu miestu? Savaime suprantama, tai turi būti augantis ir klestintis, darnus ir solidarus Vilnius, perspektyvų ir galimybių erdvė. Tai turi būti piliečiams artimas ir jų valdomas miestas, kuriame organiškai suauga tradicijos ir modernumas. Tai taip pat turi būti miestas, kuris savo istorinei didybei randa tąsą dabartyje ir šiuolaikinę išraišką, miestas, kuris suvokia savo istorinę misiją – misiją, pranokstančią komunalinių reikalų tvarkymą ir bėdų lopymą.

Tačiau Vilnius negali būti klestintis, kol gyvena skolon ir balansuoja ant bankroto ribos. Vilnius nebėra žmonių, Vilnius tampa piliečiams svetimas, kai savivalda jame naikinama, valdžia centralizuojama, kai jame nuo žemiausio iki aukščiausio lygmens įsiveši korupcija, plinta nesąžiningi monopoliniai susitarimai. Vilnius neišnaudoja savo potencialo, jeigu miesto valdžiai rūpi ne miestiečių gėris, o savų interesų įtvirtinimas, jeigu miestui brukami nepamatuoti ir neprasmingi, didybės manijos ar korupcinių sumetimų (ar ir vieno, ir kito) padiktuoti projektai. Vilnius nėra ir nebus darnus, jeigu atskiros jo valdymo sritys kaip „tėvonija“ atiduodamos grupuotėms, neturinčioms tam kompetencijos, ignoruojančioms Lietuvos įstatymus, kurių vienintelis rūpestis – „prastumti“ savo interesus net ir visų Vilniaus žmonių sąskaita.

Miestui sparnus taip pat kerpa tai, kad savivalda apsiriboja pasyviu minimalių komunalinių funkcijų vykdymu, nenori ir negeba kūrybiškai pažvelgti į problemas ir iššūkius, kurie galbūt ir nepatenka į įprastinį standartinių savivaldybės veiklų aprašą. Vilniaus valdžia tampa „proaktyvi“ tik kurdama taksi firmas ir avialinijas, kas mėnesį suėdančias milijonus litų, kuriuos miestiečiai galėtų gauti paslaugomis, infrastruktūra, mažesnėmis kainomis.

Galiausiai, šitas miestas pernelyg ilgai kentėjo nuo „trumpalaikizmo“ – noro daryti tai ir tik tai, kas būtų išsyk, betarpiškai matoma ir pasitarnautų artimiausiuose rinkimuose, – bei negebėjimo daryti nieko kita. Ilgalaikiškumu pasižymi nebent noras įpančioti Vilnių į korupcines „2Š“ – šiukšlių ir šilumos – monopolijų schemas.

Man regis, svarbiausia suvokti, kad Vilnius – net ir įstumtas į tokią sudėtingą padėtį, kokioje dabar yra atsidūręs, gali daugiau, kad savivaldoje įmanoma ir kitokia tikrovė, negu pompastiška kosmetika ir korupciniai sandėriai. Vilnius tikrai gali tapti idėjų erdve: visoje eilėje sričių pradėti kurti naują, kitokią tikrovę, kuri būtų pavyzdys likusiai Lietuvai; tam čia yra ir potencialas, ir poreikis, ir galimybės.

I. Vilnius – laisvės erdvė

Pradėkime nuo pradžių. Viduramžių formulė Stadtluft macht frei, „miesto oras daro žmogų laisvą“, ne mažiau galioja ir dabar, ir ypač galioja Vilniuje – mieste, esančiame trisdešimt kilometrų nuo naujojo Šaltojo karo geležinės uždangos, mieste, kur nuo šešioliktojo iki XXI amžiaus rado ir teberanda prieglobstį laisvės pasiilgę pabėgėliai nuo azijatiško Maskvos bei jos satrapų despotizmo, mieste, iš kurio laisvės idėjos sklinda tolyn į Rytus. 

Vilnius kaip laisvės erdvė – tai turi būti ne tik ceremoninga užstalės duoklė mielai ir nebeaktualiai senovei, bet aktyvus, aktualus, kuriantis miesto principas. Pradėkime nuo to, kad Vilniuje turi nelikti tironijos reliktų ir bastionų – okupacinės armijos karių ant Žaliojo tilto ir Maskvos namų per vieną kvartalą nuo jų. Vilnius ir toliau turi teikti prieglobstį žmonėms, ieškantiems čia saugumo ir laisvės erdvės – ar tai būtų rusų disidentai, ar EHU, laisvasis Baltarusijos universitetas tremtyje, ar nukentėję Maidano kovotojai, ar nuo karo ir persekiojimų bėgantys Sirijos krikščionys. Galiausiai, deramai – pagarbiai ir aukštu meniniu lygiu, o ne kičiniais pastišais – įamžinkime laisvės kovas ir laisvės didvyrius, kurių Vilnius per savo gan trumpą istoriją matė neproporcingai daug. 

Tačiau lygiai svarbu, kad laisvė taptų kasdienio gyvenimo, kasdienės miesto tikrovės dėsniu. Atraminiu principu turi būti: „laisvė daryti viską, kas netrukdo kitiems ir nėra specifiškai ribojama“, o ne, kaip kad dabar, „galima tik tai, kam išduotas leidimas“. Tai reiškia ir atsisakyti daugybės nereikalingo, perteklinio reglamentavimo, kuris padeda korupcijai, bet ne žmonėms, – ir kurti bei plėtoti erdves, kur iniciatyvos teisė – kaip jose elgtis, kaip jas formuoti ar tvarkyti – priklauso patiems piliečiams, o miesto valdžiai tenka tik minimalus arbitro tarp rungtyniaujančių idėjų vaidmuo.

Apskritai miesto kūrime piliečių iniciatyvai turi tekti pirmenybė. Gėdinga, kai dosnus Viktoro Butkaus mecenuojamas projektas – padovanoti Vilniui šiuolaikinio lietuvių meno kolekciją ir muziejų – sustabdomas vien todėl, kad savivaldybė nelinkusi jo „suderinti“. Lygia greta keli milijonai litų – kurių miestas neturi – leidžiami tam, kad būtų stumiamas į priekį nereikalingas, beprasmis, piliečių nepageidaujamas, iš viršaus „nuleistas“ Guggenheimo projektas.

II. Grąžinkime miestą žmonėms

Su laisvės idėja glaudžiai susijęs ir tikros savivaldos kūrimas. Pirmas žingsnis į autentišką savivaldą – kova prieš korupciją ir prieš korupcinių interesų diktuojamą centralizaciją, už skaidrumą, kuris leistų vilniečiams pasijusti savo miesto šeimininkais, kartu dirbančiais bendrajam gėriui. Praeituose rinkimuose pasitikėjimo savivalda deficitą bandyta spręsti leidžiant rinkimuose dalyvauti visuomeniniams judėjimams, tačiau tai nepasiteisino. 2011 m. rinkimuose sėkmės sulaukė tik tie judėjimai, kurie tapo parankia oligarchinių interesų priedanga, de facto – tos pačios partijos, tik pasivadinusios “visuomeniniais judėjimais” ir todėl įgijusios papildomų teisinių privilegijų (Zuoko “Taip”, “Vieningas Kaunas”). Paradoksalu, bet bandymas apeiti nepopuliarias politines partijas savivaldoje atvėrė duris dar ciniškesnei korupcijai.

Taigi politinių partijų savivaldoje eliminuoti ar apeiti nepavyks – ir nereikia. Tačiau politinės partijos turi pačios atsiverti visuomenei, iš “partinių broilerių peryklų” (© Justas Šireika) tapti visuomenės interesų ir aspiracijų atstovėmis. Tuo rūpintis ypač turime mes, konservatoriai, vienintelė politinė jėga, tiesiogiai išaugusi iš visuomeninio sąjūdžio tam, kad įgyvendintų Sąjūdžio tikslus politinėmis priemonėmis. Todėl dabar turime pasiūlyti sostinės piliečiams Naują sutartį su Vilniumi, atverdami savo gretas miesto šviesuomenei ir imdamiesi išvien su jais kovoti prieš įsišaknijusius korupcinius interesus. Miesto taryba turi vėl tapti viešą autoritetą turinčiais „miesto tėvais“, o ne siauriems interesams atstovaujančių grupių sandėrių vieta.

Nuo to, ar grąžinsime tikrą piliečių savivaldą, jų dalyvavimą miesto valdyme ir pasitikėjimą savivaldybe, priklausys, ar pavyks sėkmingai spręsti kitas miesto problemas. Todėl savo Nauja sutartimi su Vilniumi įsipareigojame kurti naują savivaldos institucinę struktūrą, grįstą skaidrumu, piliečių įsitraukimu ir piliečių kontrole. 

Tai nėra tušti žodžiai – turime prieš akis paketą labai konkrečių reformų, kurias įgyvendinti reikės priėmus tam reikalingus įstatymus Seime po 2016 m. rinkimų ir kurių dėka Vilnius iš tiesų sugrįžtų piliečiams. Pirmiausia tai, be abejo, tiesioginiai seniūnų rinkimai. Reikalingas būtent tas apatinis, arčiausiai žmonių ir bendruomenių esantis savivaldos sluoksnis, kuris būtų piliečių renkamas ir piliečiams atskaitingas – seniūnai su savo biudžetais ir plačiais įgaliojimais darbuosis jį išrinkusios bendruomenės labui. Būtent čia, žemiausiame savivaldos lygmenyje, turi įvykti tikras piliečių savivaldos, o tuo pačiu – demokratijos tikrąja to žodžio prasme atsinaujinimas. Tačiau nedera šituo apsiriboti – šalia renkamų seniūnų turėtų atsirasti ir renkami šerifai. Juk geriausiai bendruomenės saugumu galės pasirūpinti, geriausiai bendruomenės nerimą ir rūpesčius supras teisėsaugos pareigūnas, kuris seniūnijos žmonių renkamas ir jai atskaitingas. Drauge tai bus galimybė bei paskata įtraukti pačią bendruomenę į viešosios tvarkos užtikrinimą ir priežiūrą. 

Nesustokime ir šioje vietoje – kodėl tiesiogiai vienmandatėse seniūnijose išrinkti seniūnai negalėtų sudaryti pusės savivaldybės tarybos (kaip kad Seime pusę sudaro vienmandatėse išrinkti Seimo nariai), partijų sąrašams palikdami likusią dalį? Taip konkrečių vietos bendruomenių, miesto dalių atstovavimas miesto taryboje įgytų stipresnį balsą. Žinoma, gal ne visiems miestams tokia nuostata būtų patraukli ir priimtina; tačiau kodėl didžiausias Lietuvos miestas, valstybės sostinė turi tapti kaimiško savivaldos modelio įkaitu? Metas galvoti apie Sostinės įstatymą, kuris nustatytų Vilniui tinkamiausią, jo prigimtį atitinkančią savivaldos formą. Vėliau, kai tai pasiteisins, Vilniaus modelį galės sau prisitaikyti ir kiti didmiesčiai.

III. Inovacijos ekonomikoje ir valdyme

Kalbant apie ekonomiką, be abejo, visų pirma privalu sugrąžinti sostinei augimo ir klestėjimo perspektyvą. Tai padarysime atsakingai mažindami išlaidavimą, pažabodami įsiskolinimą ir taip grąžindami finansų rinkų pasitikėjimą Vilniaus savivalda, drauge ieškodami naujų pajamų šaltinių, pritraukdami investicijas, o savivaldybės įmonių ir įstaigų dabar neretai iššvaistomas lėšas nukreipdami miesto ir miestiečių bendram labui. 

Vilnius ne tik gali gyventi be skolų (nors ši įsisenėjusi problema ir nėra labai lengvai bei greitai išsprendžiama), bet ir turi būti cutting edge, inovatyvios ekonomikos švyturys visai Lietuvai. Privalome užsukti investicijų-inovacijų-išsilavinimo „dorybingąjį ratą“ (virtuous circle, priešybę vicious circle arba „ydingam ratui“): atvesti kuo daugiau aukšto lygio investuotojų, kurie naudodamiesi Vilniaus kūrybiniu ir intelektualiniu potencialu, čia kurs pažangą ir inovacijas, vėliau pasklisiančias po Lietuvą, čia telks intelektualinį, mokslo gyvenimą, kad Vilnius dar labiau taptų traukos centru, skatinančiu išvykusius sugrįžti, o čia esančius – neišvažiuoti. Palikime kitiems miestams konkuruoti dėl investicijų, grįstų pigia darbo jėga ir mažomis gamybos sąnaudomis. Kryptingai ir protingai dirbant, Vilnius turi visas galimybes tapti pavyzdiniu aukštos pridedamosios vertės, aukšto inovatyvumo ekonomikos miestu.

Tačiau ekonomika – ne vienintelė sritis, kur Vilnius turi būti inovacijų vedlys. Vilnius galėtų tapti urbanistinių inovacijų išbandymo centras – kviesti jame kurtis kompanijas, kurios galėtų realiame gyvenime išbandyti eksperimentines urbanistines naujoves. Esamas Vilniaus mokslo ir technologijų potencialas ne toks, kad miestas galėtų tapti žinomas kaip inovacijų lyderis vien tik jų dėka. Tačiau atverdami inovacijoms patį miesto kūrimo ir valdymo procesą, galime suteikti Vilniui inovatyvaus miesto prestižą, pasitarnausiantį kitose plotmėse (pavyzdžiui, pritraukiant inovatyvias investicijas ir „kūrybinę klasę“). Tuo tikslu Vilnius turi reorganizuoti savo valdymą ir procesų stebėseną, tapdamas data driven city – informacine prasme skaidriu, išmaniu miestu, kuris tikslingai disponuoja „didžiųjų duomenų“ (big data) arealais, kad iš esmės pagerintų vykdomos politikos efektyvumą, miesto paslaugas ir gyvenimo kokybę.

IV. Aukščiausios kokybės švietimas

Miestas nebus išmanus – nei patrauklus profesionalams, „kūrybinei klasei“, – jeigu jame nebus užtikrintas aukščiausios kokybės švietimas. Dabar švietimo politika Vilniuje apsiriboja mėginimais sureguliuoti vaikų priėmimą į darželius (kurie kasmet pratrūksta vis naujais skandalais) ir pustuščių tautinių mažumų mokyklų sergėjimu nuo optimizavimo ir suglaudinimo. Tuo tarpu liūdna bendroji ugdymo kokybė išvis nėra savivaldos dėmesio objektas. Kalbant apie švietimo kokybę Vilniuje, paprastai nurodomi keli sėkmės atvejai – tikrai puikios, netgi elitinės mokyklos. O kad Vilnius kaip visuma, turėdamas tokį akademinį ir ekonominį potencialą, tarptautiniuose moksleivių gebėjimų tyrimuose (kaip kad OECD PISA) nepralenkia tų Lietuvos didmiesčių, kur nėra nė vieno universiteto, kur didžiulis nedarbas ir socialinė atskirtis (o vietomis ir nuo jų atsilieka), - to savivaldybė kaip problemos nemato ir neįvardija. Kad kai kurios mokyklos Vilniuje kaip niekur nieko išduoda brandos atestatus, nors iš esmės nesuteikia net patenkinamo išsilavinimo, šitaip pakirsdamos sėkmės perspektyvas tūkstančiams jose besimokančių vaikų, regis, dabar irgi niekam nekelia susirūpinimo. Kitaip tariant, švietimo būklė Vilniuje toli iki to standarto, kurį akademiškiausias, labiausiai pasiturintis Lietuvos miestas galėtų rodyti kaip etaloną.

Ir miestas šia linkme gali daug nuveikti, kad Vilniaus mokyklos, tikslingai panaudodamos čia sukauptą intelektualinį potencialą, būtų aukščiausios kokybės švietimo kultūros pavyzdys visai Lietuvai. Tuo tikslu reikia permąstyti visą švietimo sistemą, ją paversti ne įsisenėjusių institucinių interesų apsaugos zona, o erdve siekti aukščiausios kokybės ir įgyvendinti šviežias idėjas.

Pirmiausia būtinas objektyvus ir viešas mokyklų teikiamo išsilavinimo kokybės, „pridedamosios vertės“ įvertinimas, kuris leistų orientuotis tiek tėvams, tiek pačioms mokykloms. (Reikalinga būtent „pridedamosios vertės“ stebėsena: iš sudėtingos aplinkos atėjusį silpnų įgūdžių moksleivį sunkiau padaryti stipriu vidutinioku, negu surinkus gabiausius vaikus, ir išleisti gabiausius.) Visose mokyklose būtina kurti paskatas siekti kokybės – tiek sukuriant realiai veikiančias mokyklų tarybas iš tėvų, mokytojų ir socialinių partnerių, kurios galėtų samdyti mokyklų vadovus ir nustatyti ugdymo tikslus, tiek suteikiant mokyklų vadovams didesnę laisvę tikslingai samdyti ir nustatyti atlyginimus. Reikia skatinti mokyklų tipų įvairovę, sąsajas su universitetais, remti nepriklausomas mokyklas ir pasiteisinusias savitas ugdymo kultūras – jei tokiam technologiškai ir ekonomiškai pažangiam kraštui, kaip Bavarija, tenka 50 klasikinių gimnazijų, gal bent vieną galėtume turėti ir Vilniuje? Chroniškai šlubuojančias mokyklas dera atiduoti transformuoti pirmaujančioms, kad jos galėtų ten diegti savo patirtį ir ugdymo kultūrą. Kodėl negalėtume turėti Licėjaus, Karoliniškių gimnazijos ar Jėzuitų gimnazijos filialo kitoje miesto dalyje?

Apie švietimą galima kalbėti daug, ir tą dar reikės daryti. Paminėsiu tik porą aspektų. Iš techninių įgūdžių stygiaus akligatvio neišsiveršime, jeigu nepradėsime jų diegti nuo paauglystės, atgaivinę profesinio rengimo sektorių. Ir tai anaiptol nereiškia grįžimo į sovietinį „proftechų“ pasaulį, kuriuo mano vaikystėje gąsdino neklusnius mokinius. Nemažai galima pasimokyti iš Vokietijos profesinio-techninio ugdymo sektoriaus, kuris paprastai nurodomas kaip gerosios praktikos etalonas. Mums dar artimesnis ir aktualesnis turbūt Jungtinės Karalystės pavyzdys, kur atkūrinėjama kažkada sunaikinta profesinio ugdymo sistema. Nauja iniciatyva šioje srityje – vadinamieji universitetų techniniai koledžai (University Technical Colleges, arba UTC), priimantys moksleivius nuo 14 metų ir dvi dienas per savaitę skiriantys įgyti aukšto lygio techninius įgūdžius priešakinėse inžinerijos, dizaino, mokslo, programavimo, pramonės srityse (o likęs laikas skiriamas labiau koncentruotam bendrajam ugdymui). Jų sėkmės pagrindas – pažangi, paskutines inovacijas atspindinti infrastruktūra, ypač aukšta suteikiamų įgūdžių kokybė, keliami dideli reikalavimai mokiniams, garantuotas kelias į darbo rinką, kurį užtikrina bendradarbiavimas su pirmaujančiomis šių sričių kompanijomis (Anglijoje UTC remia tokios kompanijos, kaip JCB, Rolls-Royce, Jaguar Land Rover) arba galimybė toliau studijuoti tuos dalykus universitete (steigiant UTC vienas partnerių būna universitetas). Kaip rodo patirtis, tokios mokyklos ypač patrauklios hiperaktyviems mokiniams, kuriems sunkiai sekasi bendroji ugdymo programa įprastinėse mokyklose. Netikiu aklu mechaniniu svetimos patirties perkėlimu, tačiau analogišką – pažangią, inovatyvią, patrauklią – techninio-profesinio ugdymo alternatyvą būtina sukurti ir Vilniuje, čia išbandant modelį, kuris paskui galėtų būti diegiamas kitur Lietuvoje.

Galiausiai – aukštasis mokslas. Vilniuje turi atsirasti sava, su geriausiomis pasaulio verslo mokyklomis įsteigta bendra MBA programa. Tai būdas pritraukti pasaulinės klasės verslo profesionalus ir megzti tarptautinius ryšius, tiesiog „pažymėti“ Vilnių tos pasaulinės verslo ir finansų klasės mentaliniame žemėlapyje. Be to, Vilniuje turi būti bent vienas pasaulinės klasės universitetas – tai yra, universitetinė aukštoji mokykla, patenkanti į pasaulinių reitingų 200-tuką. Tai nėra paprasti ir greiti uždaviniai, tačiau savivaldybė turi bendradarbiauti su miesto aukštosiomis mokyklomis, kad link jų būtų pradėta eiti.

V. Proaktyvi ir išmani socialinė politika

Nežymiai šaržuojant, galima pasakyti, kad dabar socialinė politika Vilniuje daugiausia apsiriboja eilių į socialinį būstą reguliavimu – ir čia didelės sėkmės nematyti. Balandžio pradžioje Vilniuje buvo 7,6 procento arba 26 400 bedarbių. Taip, tai mažiau, negu Lietuvos vidurkis – tačiau ar į tai turėtume orientuotis? Su savo ekonominiu potencialu ir augimu Vilnius turėtų „tempti“ į viršų visos Lietuvos nedarbo statistiką, kooperuotis su Vilniaus rajonu, kad suteiktų įsidarbinimo galimybes ir socialinio savarankiškumo perspektyvą aplinkinio stagnuojančio, LLRA nustekento Vilniaus krašto žmonėms – o dabartiniai skaičiai rodo, kad šia problema niekas rimtai neužsiima.

Vilnius turėtų būti cutting edge, išmanios socialinės politikos laboratorija. Iš pasyvios socialinės „šelpimo“ politikos reikia pereiti prie proaktyvių, inovatyvių sprendimų, kurie ne įkalina priklausomybės nuo pašalpų rate, o minimalia, apgalvota intervencija skatina ekonominiam ir socialiniam savarankiškumui, padeda atgauti socialinę savivertę ir orumą, kad pašalpos ir valstybės globa jau nebebūtų reikalingi. Tokios socialinės politikos pavyzdžių netrūksta. Tai ir pagarsėti spėjęs paramos skirstymo per bendruomenes eksperimentas, penkiose pilotinėse Lietuvos savivaldybėse per trumpą sutaupęs dešimtis milijonų litų ir į darbo rinką – orų, savarankišką ekonominį gyvenimą – grąžinęs tūkstančius žmonių. 

Tai ir Westminsterio savivaldybės vykdoma Family Recovery Programme – „Šeimų gelbėjimo programa“. Paskaičiavusi šeimos iširimo ar socialinio degradavimo pasekmių tiesioginius ir netiesioginius kaštus (valstybinė vaikų priežiūra, krentantis darbingumas, galimai didėsiantis nusikalstamumas, būsimos tikėtinos bedarbystės pašalpos ir pan.), ši savivaldybė nusprendė, kad prasmingiau ir ekonomiškiau skirti resursus kelių mėnesių intensyviam darbui su tokiomis – irstančiomis ar ant socialinės rizikos slenksčio atsidūrusiomis – šeimomis. Sutarus su tokia šeima, jai keliems ar keliolikai mėnesių praktiškai paskiriama „auklė“ – kompetentingas, šeimai priimtinas socialinis darbuotojas, kasdieniu buvimu šalia padedantis spręsti jos socialines ir psichologines problemas, grįžti į savarankiškumo ir normalaus gyvenimo kelią. Kaip tokios „auklės“ vaidmenį aprašė The Economist, „Jackie Baptiste darbo diena prasideda septintą ryto, kai ji eina į socialinį būstą, ištempia kažkieno kito vaikus iš lovos ir išsiunčia juos į mokyklą. Ši socialinė darbuotoja – moteris, su kuria geriau nejuokauti. „Jie man gali pasakyti atsiknisti, tačiau tai tik žodžiai“, gūžteli ji pečiais. Kartais ji nufilmuoja motinos beviltiškus bandymus suvaldyti savo atžalas, tuomet parodo jai įrašą, duodama patarimų, kaip teisingai tai padaryti. Ji dalyvauja tėvų ir mokytojų susitikimuose, vizituose pas gydytoją ir konsultacijose dėl alkoholizmo bei butinės prievartos, visą tą laiką „laikydama už rankos“ jai patikėtus suaugusiuosius. Tipišką savaitę ji aplanko tą pačią šeimą penkis ar šešis kartus. [...] Ji yra augančio judėjimo dalis ir įstabaus politinio konsenso produktas.“ Ši programa vyksta jau šešerius metus, ir 85 procentai joje dalyvavusių šeimų sėkmingai išsisprendė problemas – atsistojo ant kojų taip, kad jiems nebereikia valstybės intervencijos.

Tai tik vienas iš daugelio išmanios, inovatyvios šiuolaikinės socialinės politikos pavyzdžių. Esmė ta, kad negalime pasilikti prie beviltiškai pasenusių XX a. socialinės politikos paradigmų. Vilnius su savo ekonominiu potencialu bei visokeriopais ištekliais tikrai gali ir turi tapti pavyzdžiu Lietuvai – vieta, kur nugalėtas nedarbas ir skurdas.

VI. Darnus Vilnius

Apie darnų, solidarų, harmoningą Vilnių privalu mąstyti ir kita, ne vien socialinės politikos prasme. Ypač dabar, žvelgiant į įvykius Ukrainoje, turi būti akivaizdu, kokiu pavojingu instrumentu priešiškos galybės rankose gali tapti į bendrą nacionalinį projektą neintegruotos, su savo valstybe susvetimėjusios tautinės bendrijos ir ypač jų vardu bei interesais manipuliuojantys politikai. Todėl Vilniuje negalima leisti įsišaknyti „tėvonijoms“, vienos ar kitos politinės-etninės grupuotės privilegijuotoms interesų sritims, kokios egzistuoja dabar. Vilniuje negali egzistuoti „rezervacijos“, kuriose negalioja Lietuvos įstatymai ir kur rezgamos Lietuvai nedraugiškos užmačios.

Tačiau kelias į darnų ir integruotą miestą – ne per sankcijas ir administracinę prievartą, kuri tik didintų susipriešinimą, isteriją ir izoliacijos jausmą. Reikalinga pozityvi darbo su tautinėmis bendrijomis, jų įtraukimo politika. Būtina pasiūlyti informacinius kanalus, kurie būtų alternatyva dabar skleidžiamiems „tautinių mažumų persekiojimo“ ir sovietinės nostalgijos naratyvams bei visai tai Rusijos finansuojamai, skleidžiamai ir skatinamai dezinformacijai. Nemanau, kad savivaldybė turi steigti savo televiziją ar (Druskininkų kniaziaus Malinausko pavyzdžiu) leisti savo laikraštį. Tai nacionalinės politikos reikalas, tačiau Vilniaus miestas turi groti pirmuoju smuiku kuriant ir įgyvendinant tokią politiką, kuri imsis išmaniai ir aktyviai integruoti tautines bendrijas į bendrą Lietuvos valstybės kūrimo projektą. Antraip daugiakultūrė ir daugiatautė Vilniaus istorija, kuria didžiuojamės, Kremliaus imperialistų rankose gali virsti Lietuvos Belfastu ar naujuoju Donecku.

VII. Urbanistika: daugiacentris miestas ir žmogiška erdvė

Žvelgiant į miesto ateities raidą, jeigu neapsiribojame artimiausiais pora metų, žiūrime į dešimtmečių perspektyvą, akivaizdu, kad reikia naujai pažvelgti į urbanistinę Vilniaus koncepciją. Būtina permąstyti sovietinių daugiabučių renovaciją – tai turi būti ne vien išorinių sienų apšiltinimas ir langų pakeitimas, bet viso komplekso atnaujinimas, sukuriant papildomas parkavimo vietas, uždaras, tik gyventojams prieinamas rekreacines erdves su žaidimų aikštelėmis, kita infrastruktūra ir taip iš esmės pakeičiant renovuojamo būsto vertę. Į sovietinių daugiabučių rajonus reikia grąžinti žmogiškas, saugias erdves ir savininkiškumo jausmą – grąžinti miesto erdvę žmonėms dar viena, nauja prasme.

Galiausiai reikia rimtai grįžti prie daugiacentrio miesto sampratos – ir imtis aktyvių urbanistinės plėtros veiksmų. Vilniaus naujieji rajonai neturėtų būti vien „miegamieji mikrorajonai“, o tapti palyginti savarankiškais „mikromiestais“ su savo centrais, korporacine tapatybe (kaip kad dabar Užupis), viešomis erdvėmis, darbo vietomis (biurų ir įmonių pastatais), bent minimaliomis poilsio ir laisvalaikio zonomis, socialine ir paslaugų infrastruktūra. Kaip įmanoma daugiau juose gyvenančių miestiečių turėtų galėti pėsčiomis per 10 minučių nueiti iki darbo, nuvesti į mokyklą vaikus ar pasiekti polikliniką, o į Vilniaus centrą privalėtų išsiruošti nebent tada, jei vakare nuspręstų aplankyti koncertą, nueiti į parodą ar pasiausti kokiame bare Vilniaus ar Islandijos gatvėse. Tokių „mikromiestų“ formavimąsi paskatintų savarankiškų, renkamų seniūnų bei šerifų atsiradimas bei aktyvi urbanistinė politika, skatinanti biurų ir valdžios įstaigų kūrimąsi už miesto centro, šalia savo darbuotojų gyvenamosios vietos. Panašaus policentrinio miesto pavyzdžiu bent iš dalies gali būti Londono boroughs, turintys savivaldą, korporacinę tapatybę ir netgi vykdantys savarankišką plėtros bei socialinę politiką.

* * *
Be abejo, dar daug kas iš to, kas svarbu, liko neaptarta. Tai – ne rinkimų programa. Tai naujos vizijos Vilniui apmatai. Tai kvietimas diskutuoti, kvietimas drauge permąstyti, kas mums yra Vilnius ir kokio Vilniaus norime – bei išvien tokį jį kurti.

Tikiu, kad Vilnius gali geriau. Vilnius gali kitaip. Vilnius gali. O dabartiniai jo valdovai – ne.