M. Adomėnas. „Prarastosios kartos“ užrašai. Atviras laiškas V. Laučiui

 (68)
Mielas bičiuli Vladimirai,
Mantas Adomėnas
Mantas Adomėnas
© Asmeninio archyvo nuotr.

rašau besibaigiant 2015-iesiems, kurie žymėjo ketvirtį amžiaus atgautoje nepriklausomoje valstybėje. Brandinau šiuos pasvarstymus beveik nuo metų pradžios, kai vienas jaunyvas konservatorius, pristatinėdamas sociologinių tyrimų rezultatus, mestelėjo, kad 1970-1979 metais gimusieji yra „prarastoji karta“, subrendusi Sovietijoje ir nepajėgusi iki galo priimti nepriklausomos Lietuvos tikrovės.

Rašau Pačiam, kadangi esi šios kartos atstovas, kaip ir aš pats.

Praėjo 25-eri metai, kai gyvename laisvoje valstybėje, ir tai laiko tarpsnis, kuris tradiciškai istorijoje žymi kartų kaitą. Dabar Lietuvoje irgi daug svarstančių, kad valstybės gyvenime kartos turi keistis, kad senąją „nomenklatūrinę“ kartą turi pakeisti jaunoji karta. Tas pokytis įsivaizduojamas taip, kad mūsų karta tiesiog peršokama – kaip nepatogus laiptelis. Esame per jauni priklausyti „senajai“ kartai, mus nuo jos skiria suvokimo ir pasaulėvaizdžio praraja. Prieš ją nuolat sukildavome, savo maištais atverdami duris naujovėms – ir neretai dėl to nukentėdami. Tačiau esame per seni būti nuolat trimituojamų naujumo paieškų veidais. Prabėgo 25 metai nuo mūsų kartos pilnametystės iki dabarties, ir susidaro – ar sudaromas – įspūdis, kad ji pradeda nueiti, taip ir neatėjusi.

Todėl visus šiuos besibaigiančius metus vis grįždavau prie minties apie tą ypatingą laiko sandūrą, kurioje teko augti, gyventi ir bręsti, ir apie jos pagimdytas specifines patirtis, apie mūsų kartai savitą žvelgimo į tikrovę būdą.

Pirmoji tokia patirtis – mūsų valstybės naujumo ir drauge trapumo jausmas. Net ir po viso šito ketvirčio amžiaus, kai galvoju apie vieną ar kitą Lietuvos valstybingumo aspektą, negaliu išvengti sunkiai apčiuopiamo, beveik pasąmoninio jausmo, kad tai šviežias, gaivus, ką tik atsiradęs dalykas. Nenuostabu – mes buvome ir matėme, kai tą valstybę sukūrė. Tais metais, kai atkūrėme Nepriklausomybę, man, kaip ir Pačiam, suėjo aštuoniolika. Kai prasidėjo Sąjūdis, mudviems suėjo šešiolika – tai ašinis laikas, kai priimame svarbiausius savo ateitį nulemsiančius sprendimus. Kitaip tariant, pilnametystės atėjimas sutapo su savos valstybės atkūrimu, ir visa, ką tame pilnamečiame gyvenime darėme, jau darėme nepriklausomoje valstybėje.

Tačiau dar labai gyva atmintis apie laiką, kai tos valstybės nebuvo, kai ji buvo tik svajonė ir legenda, į ateitį nukreiptas miglota viltis ir senelių pasakojamas prisiminimas, o ne čia ir dabar esanti tikrovė.
Kartais net pats sau pavydžiu. Pavydžiu tos galimybės išgyventi valstybės atgimimą, patirti visą ano laiko gyvastingumą, pažadą ir gaivą – ir netgi (o gal – ypač) pergyventi Sausio 13-ąją – naktį, kai galutinai buvo išvaduota Lietuva.

Todėl savos valstybės susigrąžinimas, dalyvavimas jos kūrime ir visuomenės transformacijoje buvo nesibaigiantis nuotykis, kai atrodė, kad nieko nėra neįmanoma ir kad įmanoma sukurti naujo tipo valstybę ir visuomenę, nekartosiančias praeities klaidų.

Mat būtent mes, visi tie, kurie buvome prie Bokšto, prie Parlamento ir Sąjūdžio mitinguose, tarp jų – ir mūsų karta, ir buvo tie, kurie atkūrė Nepriklausomybę ir sukūrė naująją Lietuvą. Valstybė, kurią tie Sąjūdžio žmonės sukūrė, gal nebuvo tobula – jie kūrė ją kaip mokėjo, išsiilgę laisvės ir demokratijos, dažnai labai sunkiomis aplinkybėmis, lenktyniaudami su laiku ir su priešo užmačiomis. Tačiau taip užgimė šalis, kurią jau buvo galima tęsti, toliau kurti ir tobulinti.

Kadangi valstybė gimė ir brendo mums prieš akis ir patys tame dalyvavome, bent man tebėra išlikęs valstybės plastiškumo jausmas – jausmas, kad valstybė yra kažkas, ką nuolat kuriame, taigi iškilus reikalui ją galima perkurti, reformuoti, tobulinti. Valstybės ir visuomenės dinamizmas, nesiliaujanti kaita ir ieškojimai buvo mūsų kartai savaime suprantamas dalykas.

Ir tuo ši karta skiriasi tiek nuo vyresnės, tiek nuo jaunesnės kartų. Vyresniąją kartą permainos vargina, jai norėtųsi jų kuo mažiau, o kairiajai jos daliai apskritai norėjosi (ir tebesinori), kad kuo mažiau nutoltume nuo sovietinės Lietuvos, kurioje ji taip puikiai jautėsi. Tvirtinimai „ir tada kūrėme Lietuvą“ juk ir atspindi norą, kad dabartinė Lietuva būtų anos, sovietinės Lietuvos pratęsimas, o ne radikaliai kitokia ir nauja visuomeninė tikrovė.

Savo ruožtu jaunoji, dabar į valstybės gyvenimą žengianti karta subrendo neprisimindama, kad gali būti kitaip, negu yra dabar. Nors istorijos pamokos tvirtina apie okupaciją, psichologiškai nepriklausomos valstybės egzistavimas jai yra atraminė būties duotybė. Ir tai yra puiku – puiku, kai visuomenės gyvenime pradeda vyrauti žmonės, kuriems nepriklausomos valstybės patirtis yra vienintelė, besąlygiška tikrovė. Prie šio jos bruožo dar grįšiu.

Tačiau suvokti valstybę kaip besąlygišką duotybę – lygia greta ir laimėjimas, ir praradimas. Prarandamas ne tik valstybės trapumo suvokimas, koks netikėtas ir brangus dalykas yra ją turėti. Pamažu pradedame prarasti ir valstybės lankstumą, negalutinį, ad hoc jos institucijų pobūdį, revoliucingą ryžtą perkurti valstybės tikrovę iš naujo ir idealistinį entuziazmą dalyvauti valstybę kuriant ir formuojant.

Kada ir kaip mes tapome bejėgiška tauta? Kai prisimenu tas drąsias, ryžtingas transformacijas, kurios Lietuva atliko paskutinįjį praeito amžiaus dešimtmetį, ir lyginu jas su dabarties stagnacija, aplanko neišvengiama mintis, kad dabartinė Lietuva nebebūtų pajėgi pasirengti stojimui į Europos Sąjungą ir NATO, atlikti visų tų reformų, kurių grįžimas į Vakarus pareikalavo. Ji būtų įstrigusi kažkur pusiaukelėje.
M. Adomėnas

Jeigu naujajai kartai ką galima prikišti, tai būtų savotiškas konformizmas – susitaikymas su neatšaukiamu, sustabarėjusiu, tvirtai įbetonuotu valstybės institucijų pobūdžiu, su valstybės ir visuomenės gyvenimo ydomis ir žaizdomis: korupcija, biurokratiniu abuojumu, visuotine norma tapusiu egoizmu. Tuomet net ir tokie reiškiniai, kaip savižudybės ar alkoholizmas – reiškiniai, su kuriais galima kovoti ir įmanoma įveikti – pradeda atrodyti kaip neatšaukiama lemtis. Vis atsikartojantys susvetimėjimo, žiaurumo ir degradacijos proveržiai – bagažinėje sudeginta mergina, šulinyje paskandinti kūdikiai – sukrečia, bet nepajėgia išprovokuoti valios realiai keistis, tik paryškindami garsiai grąžančios virtualias rankas visuomenės bejėgiškumą.

Kada ir kaip mes tapome bejėgiška tauta? Kai prisimenu tas drąsias, ryžtingas transformacijas, kurios Lietuva atliko paskutinįjį praeito amžiaus dešimtmetį, ir lyginu jas su dabarties stagnacija, aplanko neišvengiama mintis, kad dabartinė Lietuva nebebūtų pajėgi pasirengti stojimui į Europos Sąjungą ir NATO, atlikti visų tų reformų, kurių grįžimas į Vakarus pareikalavo. Ji būtų įstrigusi kažkur pusiaukelėje.

Dėl to kaltinti galima daug ką – ir itin nesėkmingą šiandieninę politinę konsteliaciją, ir politinio elito išbergždėjimą, ir visuomenės nuovargį bei pasibodėjimą, išgirdus žodį “reforma” – tai nusivylimų dešimtmečių paliktos nuosėdos. Tačiau ne mažiau svarbus komponentas čia yra ir prarastas tikėjimas – tikėjimas, kad ateitis gali būti kitokia, kad galima kardinaliai pakeisti valstybę, pradėti viską iš naujo.

Juk nuolat kalbame, kad viena svarbiausių emigravimo paskatų – įsiprasminimo stygius, socialinės prasmės deficitas. Tokioje valstybėje, kurioje kaitos perspektyvos viena po kitos blėsta, galimybės langai užsidarinėja, sunku atrasti kitokį prasminį išsipildymą negu asmeninė karjera. Tuomet garsusis Kennedžio klausimas beveik nejučia apvirsta į “Neklausk, ką tu gali padaryti valstybei, klausk, ką valstybė gali padaryti tau”…

Didysis konservatorius Reaganas mėgdavo kartoti labai nekonservatorišką Thomas Paine’o frazę: „We have it in our power to begin the world over again“ („Mūsų galioje yra pradėti pasaulį vėl iš naujo“). Mes ne tik nebeturime tokios galios, bet netgi baigiame užmiršti, kad kažkada ją turėjome.

Ne su vienu savo kartos žmogumi apie tai esu kalbėjęs po to, kai išsibarstėme po pasaulį. Jiems Lietuvoje imponavo ir traukė grįžti būtent galimybė savo indėliu pakeisti visuomenės “peizažą”, kažką reikšti, palikti pėdsaką. Nebelikus tokios galimybės, padidėjo nusivylimas ir susvetimėjimas, skatinęs juos rinktis mažiau įpareigojantį, mažiau žadantį ir mažiau nuviliantį gyvenimą po svetimu dangumi.

Juk nuolat kalbame, kad viena svarbiausių emigravimo paskatų – įsiprasminimo stygius, socialinės prasmės deficitas. Tokioje valstybėje, kurioje kaitos perspektyvos viena po kitos blėsta, galimybės langai užsidarinėja, sunku atrasti kitokį prasminį išsipildymą negu asmeninė karjera. Tuomet garsusis Kennedžio klausimas beveik nejučia apvirsta į “Neklausk, ką tu gali padaryti valstybei, klausk, ką valstybė gali padaryti tau”…

Mūsų pirmas sąlytis su politika buvo Sąjūdžio mitingai, kurie tik dabar, iš istorinės retrospektyvos, kai jau žinome, kaip viskas baigėsi, atrodo kaip saulėta džiugesio ir dainų fiesta. Tada tai anaiptol nebuvo akivaizdu – nežinojome, ar po trumpo atšilimo neateis dar viena represijų žiema. Ypač pirmuosiuose Sąjūdžio mitinguose dvasia buvo tokia, kokia, anot liudininkų, tvyrojo Kalantinėse: svaiginantis jausmas laisvės, prasiveržusios grėsmės ir baimės akivaizdoje, galvojant, kad net jeigu rytoj tave ir „supakuos“ ar iš visur išmes, tai buvo verta dėl šių kelių beatodairiškų dvasios nesvarumo akimirkų. Na, o vėliau Sausio 13-oji, kurios metines netrukus ruošiamės minėti...

Kas mums iš viso to pasiliko – tai herojiškos politikos ilgesys, noras vėl sugrįžti į tą moralinio aiškumo, didžių tikslų, asmeninės drąsos ir aukos laiką. Laiką, kai buvome atsidūrę istorijos vyksmo epicentre, kai jautėme, kad mūsų tauta yra pagrindinė istorijos siužeto herojė, ir savo rankomis kreipėme to siužeto vingius. Daugeliui tai buvo tikras stebuklinis laikas, sacrum proveržis į šiapusybę. Visiems tai buvo autentiškos, išgrynintos egzistencijos properša, kurios paliktas įkvėpimas dar ilgai įtakojo mintis ir veiksmus.

Tos herojiškos politikos ilgesį pajusdavome tada, kai norėdavom vykti padėti puolamai, drąsiai Gruzijai, stoti greta Maidano kovotojų ar Donecko oro uosto gynėjų. Kaip kartą suformulavo vienas mums gerai pažįstamas švedas, “Atvykau į Lietuvą 90-aisiais, nes čia tada vyko istorija. Dabar vis keliauju į Ukrainą, nes istorija dabar kuriama ten.”

Mitingo poetika padiktavo ir pirmąjį supratimą apie tai, kaip vykdoma politika. Tai mišrus palikimas. Viena vertus, užsiliko Sąjūdžio terpėje užgimę “kalbėjimo nuo bačkos”, tiesioginio kontakto su žmonėmis, sąveikos su minia įgūdžiai. Užsiliko supratimas, kad politikos tikslas – ne tik atspindėti, bet ir transformuoti visuomenę, kaip ją anuomet iš pašaknų pakeitė ir uždegė Sąjūdžio žmonės. Kita vertus, paveldėjome ir „revoliucionierišką“ norą užimti paštą bei telegrafą ir viską pakeisti direktyvomis iš viršaus. Jau pakankamai kalbėtasi apie tai, kuo ydingas dabar įsivyravęs šitoks – formalizuotas, procedūrinis, į institucijas ir mechanizmus susitelkęs, horizontalią sąveiką su gyvais asmenimis pamiršęs – politikos supratimas.

Kad ir kaip būtų, tai buvo drąsaus veiksmo ir beau geste politika, ir tokios politikos nostalgiją juntame iki šiol, dabartiniame asmenybių ir idėjų susmulkėjime, kuris iki šiol iškilmingai vadinasi Seimo vardu - nors vis dažniau atrodo, kad jį su pirmuoju, Atkuriamuoju Seimu sieja tik vardas ir nerangus statinys Neries pakrantėje.

Žiūrint į dabar politikon žengiančią kartą, apima dviprasmis jausmas. Viena vertus, galvoju, kokie jie laimingi, turėdami aiškų valstybingumo, savos valstybės jausmą, susiformavę ir užaugę laisvės erdvės viduje, nepaženklinti bjaurių sovietinių patirčių ir deformacijų.

O kita vertus – psichologiškai jie nėra patyrę jokios kitos būsenos, tik buvimą laisvos valstybės piliečiais. Ar jie gali žinoti – ne abstrakčiai, vadovėliškai žinoti, bet visa savo esybės šerdimi justi – ką reiškia iškovoti ir apginti laisvę? Ir todėl žvelgiant į juos kyla nerimas: o jei prireiks, jeigu iškils grėsmė – ar jie atlaikys?

Ir tada prisimenu savanorį kareivuką, sutiktą Ukrainoje, Slovianske, kur stebėjome rinkimus netrukus po miesto išvadavimo. Aštuoniolikmetis, pristatytas saugoti balsavimo apylinkės, jis skundėsi, kad dėl jaunystės jo neima kovoti į tikrus “karštuosius taškus”, tokius, kaip Donecko oro uostas. Sava valstybė jam irgi buvo tokia savaiminė duotybė, kaip mūsų jaunajai kartai – nepriklausoma Lietuva. Jis užaugo, nė neįtardamas, kad gali būti kitaip, kad Ukrainai, didžiulei valstybei Europos šerdyje, galėtų iškilti kažkokia egzistencinė grėsmė, dalies valstybės netektis ir žiaurus karas ginantis nuo didesnės kaimynės agresijos. Istorija, iš pažiūros nurimusi ir beveik sustojusi, staiga brutaliai įsiveržė į to jaunuolio pasaulėvaizdį. Ir tai pažadino jame karį ir patriotą, kuris vos sulaukęs pilnametystės nedvejodamas užsirašė savanoriu ir pasiprašė paskiriamas į Rytų Ukrainą – į ten, kur dabar krauju rašoma žemyno istorija.

Todėl kai matau veidus dabartinio Lietuvos jaunimo, masiškai einančio į savanorius, stojančio į šaulius, regiu ir šioje kartoje atsikartojantį herojiškumo ilgesį ir suprantu, kad taip, turbūt jie atlaikys. Tas solidarumas su Ukraina, ta patriotizmo ir noro tarnauti banga rodo, kad anoji herojinė savimonė niekur nebuvo dingusi, tik apsinešusi kasdienybės rūpesčiais, ir Ukrainos kančia ją atgaivino, iškėlė į paviršių.

Todėl kai matau veidus dabartinio Lietuvos jaunimo, masiškai einančio į savanorius, stojančio į šaulius, regiu ir šioje kartoje atsikartojantį herojiškumo ilgesį ir suprantu, kad taip, turbūt jie atlaikys. Tas solidarumas su Ukraina, ta patriotizmo ir noro tarnauti banga rodo, kad anoji herojinė savimonė niekur nebuvo dingusi, tik apsinešusi kasdienybės rūpesčiais, ir Ukrainos kančia ją atgaivino, iškėlė į paviršių.

Na štai, berašydamas perėjau į naujuosius metus. Atidariau langą – išskyrus besisklaidantį daugybės fejerverkų dūmų tvaiką, jokio naujumo ore nesijaučia. Puikiai suprantame, kad mechaninė laiko slinktis tikro atsinaujinimo savaime neatneš.

Tačiau tokio tikro atsinaujinimo Lietuvai tikrai reikia. Metas naujai revoliucijai – Hannah Arendt vartota žodžio revolutio prasme: tai “sugrįžimas į rato pradžią”. Ketvirtis amžiaus ir galėtų būti tas ciklas, ženklinantis sugrįžimą prie Sąjūdžio ir mūsų kartos turėtos valstybės sampratos. Sampratos, kuri regi valstybę kaip drąsų ir dinamišką, lankstų ir jautrų, žmogui skirtą ir žmonių perkuriamą organizmą, o ne sukaulėjusią bedvasę biurokratinę valdžios struktūrą, kuri tesugeba skėsčioti rankomis ir išsisukinėdama teisintis tuo metu, kai visas valstybės laivas pamažu grimzta į gelmę ir degradaciją.

Sunkų tekstą surašiau, ir nedarniai jis atrodys, patalpintas „Politikų tribūnoje“ šalia „viens-du-trys“ receptų kaip išblaivyti kaimą. O vis dėlto jis paliečia ir ten aptariamų bėdų ištakas. Nes jeigu nemąstysime apie visuomenės gyvenimo šaknis ir principus, teliks reagavimas į aktualijas, piktžoles ir piktžaizdes, kurių nei kilmės, nei būdo su jomis kovoti nepajėgsime suprasti.

Geresnių naujų metų linkėdamas,

Mantas Adomėnas

Vilnius, 2015 gruodžio 31-2016 sausio 1 d.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Politiko akimis

I. Šiaulienė. Augančios, turtingesnės ir veržlesnės Lietuvos link (18)

Algirdo Butkevičiaus vadovaujama Vyriausybė per 2012-2016 m. veiklos metus patikimai sutvirtino šalies ekonomikos pamatus, stabilizavo valstybės finansus.

G. Landsbergis: Sudie, zadanijų politika (207)

Lankydamas Airijoje ir Anglijoje gyvenančius lietuvius klausiau, kodėl jie paliko Lietuvą. Daugelis gyventi svetur pasirinko ne tik dėl didesnės algos. Vienas po kito tautiečiai tikino išvykę (ir atgal grįžti nenorį) dėl Tėvynėje įsigalėjusio neteisingumo.

A. Guoga. Pažadas užprogramuoti sėkmę Lietuvai (3)

Sekasi tada, kai gerai išmanai, ką darai. Ir kai turi tikslą. Iš savo patirties galiu drąsiai sakyti, kad didžiausia motyvacija veikti apima tuomet, kai tavo tikslas yra prasmingas.

R. Šukys. Pamiršome, kad VRM – ne vien jėgos struktūrų ministerija (8)

Nors turėtų atsakyti už daugelį šalies vidaus gyvenimo sričių, Vidaus reikalų ministerija (VRM) tapo tik jėgos struktūrų ministerija, kuri nesugeba efektyviai vykdyti net policijos reformos.

K. Masiulis. Rinkimai: tarp stagnacijos ir proveržio (80)

Rinkimai parodys, ar Lietuva per kitus 4 metus tik pasyviai išleis ES paramą, ar pagaliau sugebėsime atsikratyti Europos atsilikėlės vardo.
Iki rinkimų liko:

D.
::
Sužinokite kaip
BALSUOTI
Atsispausdinkite rinkėjo
KORTELĘ