Prieš šešetą metų, dar tik pradėdamas savo politinę veiklą, aplankiau daugelį rinkėjų šeimų, tarp jų – ir Vilniaus lenkų. Nuo aštuoniasdešimtmetės senutės vijokliais apaugusiame elegantiškame mediniame namelyje Šnipiškių pakraštyje, prisistačiusios „Jestem autochtonką“ ir paprašiusios palikti lietuvišką agitacinį lapelį – „Išsiversiu su žodynu“, - iki šeimos Baltupių daugiabutyje, primygtinai pasikvietusios į vidų ir neišleidusios tol, kol jų aštuonmetė dukra vienodai švariomis lenkų ir lietuvių kalbomis nepadeklamavo Mickevičiaus „Litwo! Ojczyzno moja!“ posmelių ir Maironio „Trakų pilies“. Kalbėjausi su jais ir mačiau, kad tai nuoširdūs savo žemės ir visos mūsų valstybės patriotai. Mačiau, kokios gražios tai šeimos, kokį dėmesį jie skiria savo vaikų ugdymui.

Ir dabar aš matau, kad pasirišdamas Georgijaus juostelę, Tomaševskis iš tikrųjų visa tai išdavė. Jis išdavė ne mus, nes niekada ir nepretendavo atstovauti lietuviams, o lietuviai niekada nepretendavo, kad jisai jiems atstovautų, - bet išdavė būtent Lietuvos lenkus – tuos žmones, kuriems atstovavo, tą bendriją, kurios vardu veržėsi kalbėti tiek Lietuvoje, tiek Europos forumuose. Jis apskritai išdavė mūsų bendrą istoriją – tą bendrą kovą už laisvę, kurią taip kilniai įpavidalina šūkis „Už mūsų ir jūsų laisvę“, XIX a. sukilimus, kuriuos brutaliai malšinantys carinės Rusijos armijos padaliniai puošė savo vėliavas Georgijaus ordino juostelėmis.


Georgijaus juostelės pasirišimas išduoda tą bendrą abiejų tautų kovą, lygiai kaip išduoda ir tuos lenkų karius, kurie žuvo, kai Stalino Raudonoji armija išvien su Hitlerio kariaunomis įsiveržė į Lenkiją 1939 rugsėjį. Išduoda tų 22 tūkstančių Lenkijos kariuomenės ir visuomenės elito narių atminimą, kuriuos 1940-ųjų pavasarį Katynės miške sunaikino Stalino čekistai – ne vienas jų buvo apdovanotas Šlovės ordinu su oranžiniai juoda Georgijaus juostele. Kulka į pakaušį ir bevardis masinis kapas miškų glūdumoje – toks buvo „šlovingosios“ Rudonosios Armijos elgesys su lenkų karo belaisviais. 

Galiu suprasti gegužės 9-ąją mininčius rusus – daugelio iš jų šeimose žmonės kariavo ir jie turi gerbti savo karių atminimą. Bet lenkai šiame kare buvo niekšiškai sovietinės armijos išduoti, nuo pačios pradžios, nuo Lenkijos užpuolimo ir karo belaisvių sunaikinimo, iki paskutinio jo momento, kai Raudonoji Armija sąmoningai stovėjo kitoje Vislos pusėje 1944-aisiais, laukdama, kol naciai susidoros su Varšuvos sukilimo dalyviais ir sulygins su žeme Lenkijos sostinę. Lenkams, kaip ir lietuviams, šitame kare viena okupacija, deja, pakeitė kitą.

Stalinas atkūrė tą Georgijaus juostelę, kurią Putino propagandistai pavertė atgimstančio neostalinizmo žymeniu. Tai nostalgiškas simbolis ir atpažinimo ženklas toms jėgoms, kurios save tapatina su Stalino Sovietų Sąjunga ir sovietinio režimo nusikaltimais, sąmoningas visų jos „vertybių“ simbolis. Norisi paklausti – ar tai ir jūsų vertybės, Lietuvos lenkai?

„Wstyd!” – “gėda!“ – komentavo Lenkijos spauda. Ar jums dėl to nėra gėda? Ar nejaučiate, kad šiuo veiksmu peržengtas moralinis Rubikonas? Juk puikiai suvokiate, kad juodai-oranžiniai dryžuota juostelė seniai neturi nieko bendro su noru pagerbti II pasaulinio karo veteranus. Negalite nematyti, kad ji tapo neobolševikinio imperializmo emblema – atpažinimo ženklu tai „žaliųjų žmogiūkščių“ kariaunai, kuri, Putino apginkluota, drasko Ukrainą ir šaudo jos patriotus, atpažinimo ženklu tiems deklasuotiems fašistams, kurie muša ir žudo kitataučius Maskvos metro, propagandos įrankiu tiems Kremliaus agentams, kurie kursto nesantaiką ir antivalstybines nuotaikas Baltijos šalyse.

Negalite nesuprasti, kad ši juostelė simbolizuoja jau nebe nostalgiją, bet aktyvų pasiryžimą atkurti tą Blogio Imperiją, kurios žlugimą vyriausias Rusijos čekistas pavadino „didžiausia XX amžiaus geopolitine tragedija“.

Józefas Pilsudskis, didi istorinė asmenybė, 1920-ųjų „stebuklu prie Vislos“ sustabdė bolševikų veržimąsi į Vakarus, padarė Lenkiją gyvu skydu, apsaugojusiu Europą nuo naujųjų barbarų įsiveržimo. Ar jūs tikrai remiate naujuosius bolševikus, kurie, šia juostele prisidengę, daugybe matomų ir neregimų būdų veržiasi ir siekia pavergti ką tik, vos prieš porą dešimtmečių išsilaisvinusias Europos tautas?

Galų gale, Georgijaus juostelės pasirišimas – ne paskiras, izoliuotas „netyčinis“ epizodas. Klausimas, kam tarnauja LLRA lyderis, pagrįstas, kai prisimeni jo žodžius, remiančius Rusijos veiksmus Ukrainoje, kai peržvelgi jo nuotraukas įrodytų Rusijos agentų draugijoje, kai įsiklausai į VSD raportus apie tai, kad LLRA ir promaskvietiškų organizacijų aljansas buvo kuriamas, derinamas ir „laiminamas“ Kremliuje.

Aš pats žinau, kaip žiūrėti į Tomaševskį, bet man nejauku, kad jis meta šešėlį visiems Lietuvos lenkams. Lietuvos lenkai – dabar jūs esate kryžkelėje. Kryžkelėje, į kurią jus atvedė jūsų vadais pasivadinę demagogai, kurie visą savo veiklą ir energiją paskyrė sukiršinti Lietuvos ir Lenkijos tautas. Dabar, kai jie pasirišo Kremliaus imperializmo juostelę, jūs žinote, kieno užsakymu jie tai daro.

Jūs esate kryžkelėje ir turite apsispręsti, su kuo jūs: su Lietuva ar su naujųjų bolševikų šunauja, kuri norėtų, kad Lietuvos ir Ukrainos išvis nebūtų, ir kad Lenkija būtų parklupdyta ir pavergta, kaip buvo nuo 1944 iki 1989 metų. Mūsų bendrą istorinę praeitį ir bendrus abiejų tautų idealus išreiškiantis šūkis „Už mūsų ir jūsų laisvę“ pavirto parama tiems, kurių šūkis galėtų būti „Už mūsų ir jūsų nelaisvę“.

Ar lenkai gali ką nors padaryti? Aš pats padarysiu viską, kad paaiškinčiau, jog tai nėra visų Lietuvos lenkų valios išraiška. Mes žinome, kad tai tikrai nėra valios ir nuomonės išraiška Lenkijos lenkų, pasipiktinusių ir įvardijusių tai kaip gėdingą poelgį. Tačiau ką daryti toliau?

Tai didžiulis iššūkis ir proga jums patiems apmąstyti, kas yra lenkai, kas yra Lietuvos lenkai, kas yra lenkiškai kalbantys lietuviai ar lenkų kilmės lietuviai – ir šia proga atvirai kalbėtis apie mūsų ateities santykius, nes matome kaip lengva juos sugriauti, jais manipuliuoti ir apsimetant, kad keliami reikalavimai tautinių mažumų labui, iš tikrųjų galvoti, kaip mus suskaldyti ir sukiršinti.
„Gyvenome, gyvename ir gyvensime kartu“, rašėme prieš trejus metus inicijuotame Lietuvos intelektualų kreipimesi už lenkų ir lietuvių santarvę. Deja, tie treji metai nebuvo vaisingi santarvės ir pasitikėjimo nei tarp abiejų tautų, nei tarp lietuvių ir lenkų bendruomenių Lietuvoje. Tapo įprasta kalbėti, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai niekada nebuvo tokie įtempti, kaip per pastaruosius kelerius metus. Kaip priežastis nurodomi nesutarimai dėl tokių dalykų, kaip vardų rašymas, gatvių pavadinimai ir švietimo sistema.

Tačiau ar tie, kurie garsiausiai apie tuos neišspręstus klausimus rėkė, tikrai ieškojo būdų nesutarimams išspręsti? Ar greičiau atvirkščiai – darė viską, kad sutarimo ir kompromiso tikrai niekada nebūtų galima prieiti? 

Kad ir kaip ten būtų, jokie tokio pobūdžio nesutarimai nepateisina nelojalumo savo valstybei. Nepaisant susikomplikavusių valstybinių santykių, nepaisant atšalusio emocinio santykių klimato pamatinė Lietuvos ir Lenkijos strateginių interesų bendrystė niekur nedingo. Abi valstybės išvien siekia kuo greitesnės ir gilesnės Vakarų pasaulio pagalbos Ukrainai, abi tautos yra kuo principingesnio laisvės ir demokratijos erdvės Rytuose gynimo šalininkės. Ar nebijote tokios akimirkos, kai galutinai paaiškės, jog jus atstovauti besiveržiančios politinės jėgos lyderiai veikia ne tik prieš Lietuvos, bet ir prieš Lenkijos, lenkų tautos vertybes ir interesus? 

Esu tikras, kad nesutarimus galima išspręsti demokratiniu ir teisiniu keliu. Esu prieš tuos abiejų tautų radikalus, kurie mėgina sutrukdyti išspręsti mus skiriančius klausimus civilizuotu ir europietišku būdu. Kaip lietuvis Seimo narys ieškosiu santarvės, bet trokštu, kad ir jūs, Lietuvos lenkai, pradėtumėte garbingai politiškai organizuotis, telktis į jūsų tikruosius interesus atstovaujančias politines jėgas su sveikais vadovais, kurie ieškotų dialogo ir siektų tiek jūsų bendrijos, tiek visos Lietuvos valstybės bendrojo gėrio. Atsikratykite netikrų stabų – tų pseudolyderių, kuriems jūs reikalingi tik jų ambicijoms patenkinti ir kurie jus veda į susvetimėjimo su Lietuva bei Europa akligatvį. Junkitės į politines ir visuomenines jėgas, kurios tikrai išreiškia jūsų lūkesčius ir jūsų interesus – ir kuriose jūs galėsite jungtis į bendrą Lietuvos kūrimo darbą.
Dabar yra metas aiškiai parodyti, ar esate Lietuvos piliečiai, ar kažkur, komodos ar sąmonės stalčiuose, guli Latvių gatvės įstaigos paslaugiai parūpintas kitos, nedraugiškos valstybės pilietybę įrodantis raudonas pasas. 

Dabar, kaip ir tuomet, kai prieš keletą metų lankiausi jūsų namuose, tikiu, kad dauguma jūsų esate tikri šios žemės patriotai, ištikimi šiai valstybei ir trokštantys jai gėrio. Tačiau dabar yra metas aiškiai, viešai ir nedviprasmiškai tai pareikšti.