M. Adomėnas. Naujieji despotizmai: ko demokratijai reikia baimintis ateinančiais metais

 (82)
Esant Taivanyje, sunku pabėgti nuo žemyninės Kinijos šešėlio. Per sąsiaurį jos nematyti, tačiau artumas nuolat jaučiamas.
Mantas Adomėnas
Mantas Adomėnas
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Ne tik iš laikraščių antraščių, pranešančių apie studentų „Maidano“ išvaikymą Honkongo Mong Koko rajone ar apie papildomas 120 raketų, kurias komunistinė Kinija nutaikys į Taivanį, rinkimams nepalankiai pasibaigus. Už pusantro šimto kilometrų esanti žemyninė Kinija perskverbia visą šios nedidelės (Pietryčių Azijos masteliais) demokratinės valstybės santvarką, viešąjį gyvenimą, politinį mąstymą ir vaizduotę.

Todėl nenuostabu, kad po apkrautos rinkimų stebėjimo dienos japoniškame bare, prisėdus su profesoriumi iš Sidnėjaus Johnu Keane, kalba, kaip magnetas – į šiaurę, neklystamai pakrypsta prie Kinijos. „Žinot, mane stebina“, pasakė Johnas, „kad mes vis dar vadiname Kiniją autoritarine šalimi, tuo tarpu ji su klasikiniu autoritarizmu teturi tik tiek bendro, kad nei vienas, nei kitas režimas nėra liberali demokratija.“

„Well, what is it, then?“, pamėgdžiodama airišką tartį, klausia Ursula Van Beek, lenkė, jau ketvirtį amžiaus gyvenanti Afrikoje – iš pradžių Zambijoje, o dabar Stellenboscho universiteto profesorė Pietų Afrikoje. Apskritai rinkimų stebėjimo misijoje Taivanyje jaučiuosi truputį kaip prie Cambridge’o koledžo High Table: keli politikos mokslininkai iš viso pasaulio, du politikai – aš ir provakarietiškas kirgizas, žmogaus teisių aktyvistas, prieš trisdešimt metų ištremtas iš Kinijos, ekspolitikas vengras liberalas, prisistatantis esąs iš Europos Sąjungos (Azijoje konkreti Europos šalis atseit niekam nerūpi), pora analitikų, dar Meksikos Nacionalinio rinkimų instituto – jų VRK – narys, galiausiai, mūsų šeimininkai taivaniečiai. Pokalbiai šokinėja nuo demokratijos Birmoje iki Napoleono mūšių karinės analizės ar globalaus baroko – nuo Vilniaus iki Filipinų – ypatumų.

„Montesquieu kalbėjo apie despotizmą kaip santvarką, kuri, kitaip negu tironija, reikalauja bent jau tylaus valdinių sutikimo“, atsako John Keene, ir pasiūlo aptarti, kas bendra yra tarp tų nedemokratinių režimų, esančių daugiausia Eurazijos kontinente, kuriems apibūdinti iki šiol geriausiai tiko „Beijingo konsenso“ sąvoka. Tai yra, kalbame ne apie subekvatorinės Afrikos režimus, kai valdžią užgrobia nuo kraujo kvapo apkvaitęs maniakas, mosuojantis AK-47. Kalba apie valstybes, su kuriomis demokratiniai Vakarai prekiauja, palaiko diplomatinius santykius, su kuriais liberalioji kairė vis ragina „megzti dialogą“: Rusija ir Baltarusija, Kinija ir Vietnamas, Kazachstanas ir Kataras bei dar daug kitų kontinento valstybių.

Pradedame po vieną dėlioti šias valstybes, jų santvarkas jungiančius bruožus. Pirmiausia, be abejo, į akis krenta naujųjų despotizmų siekis vaizduoti demokratiją – kitokią, geresnę, negu parlamentinė Vakarų demokratija: ar tai būtų Rusijos „suvereni demokratija“, ar Kinijos ir kitų komunistinių režimų „liaudies demokratija“. Vardai nėra tokie svarbūs, kaip santykis su demokratija, kurį tokie užvadinimai postuluoja. Visi šie režimai reguliariai rengia rinkimus – su rinkimų komisijomis, stebėtojais ir visa parlamentinės demokratijos panoplija, - kuriuose valdžios atstovai neišvengiamai laimi. (Opozicijos atstovai, išskyrus bedantę „oficialią opoziciją“, neregistruojami, pašalinami iš sąrašų, negauna eterio ir negali reklamuotis, todėl mažai žinomi, jų gauti balsai suklastojami. Tiesa, būna ir taip, kad jie tiesiog negauna balsų.)

Šie režimai turi įprotį kalbėti „tautos“ ar „žmonių“ vardu – motyvuodami savo veiksmus, Lukašenka prabyla apie „žmonių poreikius“, Putinas kalba apie tai, kad vykdo народ, „tautos/liaudies“ ar netgi нация, „nacijos“ valią. Panašūs tropai būdingi, kaip teigia mano pašnekovai, ir Kinijos oficiozams. Tiesa, kaip ta valia „pamatuojama“, režimo atstovai paprastai nutyli – o juk tai ir yra kertinis punktas: visa parlamentinės demokratijos institucinių mechanizmų, atsvarų ir kontrolės sistema sukurta tam, kad sudarytų prielaidas tautos valiai demokratiškai ir teisėtai išreikšti. Tautos vardu negali kalbėti joks vienas asmuo, atlikęs viešosios nuomonės apklausą, gavęs focus grupės rezultatus arba pasiklausęs į interviu laidą skambinančių žmonių.

Dar vienas naujųjų despotizmų bruožas – „valdžia per įstatymus“. Nėra taip, kad šiuose režimuose galiotų visiška diktatoriaus žodžio teisė, voliuntaristinis režimo diktatas – tačiau juose nėra ir įstatymo valdžios, kuria taip didžiuodavosi Vakarai. Veikiau naujajam despotizmui teisinė sistema ir įstatymai yra įrankis, kuriuo režimas naudojasi įtvirtinti savo galią ir siekti savo tikslų. „Demokratiškai“ yra priimami įstatymai, kurie palengvina politinių oponentų nutildymą arba leidžia užgniaužti nepriklausomus žiniasklaidos kanalus, visuomenines organizacijas. Tačiau jeigu įstatymai kokiu nors būdu pažeistų valdančiojo elito prerogatyvas – be abejo, jie nebūtų taikomi. „Valdžia per įstatymus“ neatskiriama nuo selektyvaus teisingumo.

Tolesnis bruožas – korupcija – neatrodo labai išskirtinis; korupcija pasižymi visi autoritariniai ir totalitariniai režimai: kai nėra demokratinės galimybės „išmėžti“ korumpuotą valdžią, natūralu, ji linkusi išsikeroti. Tačiau naujuosiuose despotizmuose korupcija sugyvena su labai specifiniu ekonominiu modeliu. Būtent, daliai visuomenės suteikiama ekonominė laisvė ir atveriamos praturtėjimo perspektyvos, bet režimas drauge išlaiko ekonominę valstybės kontrolę.

Rezultatas – ekonomiškai aktyvi valstybė, kuri sugeba ir remtis laisvos rinkos teikiamais konkurencingumo bei augimo pranašumais, ir panaudoti ekonomiką politiniams tikslams siekti, kryptingai išnaudodama globalios rinkos teikiamas galimybes. Šitaip Kinija milžiniškos bei dinamiškos savo ekonominės klasės sukuriamą BVP naudoja geopolitiniam svoriui auginti, strategiškai investuodama ir įsigydama ateities įtakos svertus. O kaip Rusija savo iš naftos ir dujų uždirbtus dolerius strategiškai naudojo supančioti Europos rankas nuo bet kokio ryžtingesnio veiksmo prieš savo pačios agresiją, jau yra ne sykį analizuota.

Tai ne viskas – praturtėjimas, ekonominė ir socialinė gerovė naujuosiuose despotizmuose siejama su klientelistiniu artumu režimui. Kuo arčiau politinės galios centro esi, tuo labiau išauga tavo ekonominė galia. Nebe oligarchai išsiperka vietą valdžioje (kaip buvo Ukrainoje iki Maidano) – oligarchus sukuria valdžia, savo nariams ir artimiems žmonėms leisdama praturtėti beyond the dreams of avarice, kaip Putino Rusijoje ar komunistinėje Kinijoje.

Tie patys korupciniai-klientelistiniai ryšiai driekiasi žemyn, per oligarchus – į viduriniąją klasę, kurios narių klestėjimas ir saugumas tampa priklausomi nuo tylaus režimo palaiminimo bei malonės: įsivėlus į konfliktą su režimu, gerovė ir saugumas prarandami akimirksniu. Subordinuojamas netgi verslas, kuris turėtų būti labiausiai savarankiškas ir atsparus valdžios spaudimui – pavyzdžiui, Baltarusijoje pernelyg „nepriklausomu“ tapęs verslininkas sulaukia pasiūlymo nebrangiai perleisti savo įmonę valdžiai ar valdžiai artimesniems konkurentams. Nepaklūstančių laukia ką nors neišvengiamai „surasiančios“ mokesčių inspekcijos vizitai, teismai, baudos, bankrotas ir galbūt kalėjimas.

Klientelizmo ir korupcijos tinklas tampa visuomenę struktūruojančiu veiksniu – jis kuria lojalią viduriniąją klasę, kuri linkusi susitaikyti ir „tupėti po šluota“, yra politiškai pasyvi, priešingai nei, pavyzdžiui, XIX a. Vakarų vidurinioji klasė, kuri buvo politinės kaitos ir demokratizacijos variklis. Su šiuo faktu sietina ir tai, kad naujieji despotizmai dažniausiai remiasi daugumos gyventojų pritarimu. Pavasarį mus šokiravę apklausų duomenys, liudiję nematytai aukštą Putino palaikymą tarp Rusijos žmonių, veikiausiai buvo tikri. O prastas opozicijos pasirodymas Baltarusijos rinkimuose irgi nepaaiškinamas vien rinkimų rezultatų klastojimu. Dauguma gyventojų tiesiog palaiko Lukašenkos režimą.

Mat dauguma piliečių gali, jeigu tik nelenda į opozicinę politiką, ramiai gyventi. Jie gali netgi nepritarti režimui viduje ir ant jo burbėti kaimynų, giminių ar bendradarbių rateliuose – naujieji despotizmai nereikalauja vidinio valdinių pritarimo, kaip kad totalitariniai ideologiniai režimai. Nėra jie ir kaprizingi bei neprognozuojami, kaip Stalino, Kim Džong Uno, Pol Poto ar Hitlerio paranojiškos tironijos – naujajame despotizme žaidimo taisyklės žinomos, ir jeigu jų laikaisi, daug šansų, kad režimui „neužkliūsi“.

Šie režimai gali sau leisti „prievartos ekonomiją“. Taip, prievarta politinių oponentų atžvilgiu egzistuoja – juos gali pasodinti į kalėjimą, primušti, pradanginti be žinios ar netgi nužudyti. Tačiau tokie atvejai, kaip Litvinenko ar Politkovskaja, Beliackis ar Liu Xiaobo, vis dėlto yra pavieniai ir periferiniai. Režimas naudoja prievartą tik kraštutiniais atvejais, ir neretai jos vykdymą linkęs „subkontraktuoti“, perleisti (kaip kad Rusijoje) kriminaliniam pasauliui ar agentams, su režimu turintiems tik paviršutinišką, nesunkiai paneigiamą sąsają.

Būtent todėl, kad jaučia poreikį užsitikrinti žmonių palaikymą, naujieji despotizmai daug dėmesio skiria viešiesiems ryšiams. „Agitacija ir propaganda“ buvo senas bolševikų šūkis, tačiau kitaip negu beviltiškos, betoninės Brežnevo epochos pastangos skleisti komunistinę ideologiją, kurias dar mena mano karta, dabartiniai jų įpėdiniai yra media-savvy, įvaldę šiuolaikinius poveikio visuomenei būdus ir gudrybes. Jie puikiai geba kurti viešą spektaklį, kurio dalyviais nejučia tampa ir piliečiai, įsigyvendami į režimo jiems paskirtus vaidmenis ir leisdami, kad aktyvus dalyvavimas politikoje būtų pakeičiamas teatralizuota jo fikcija. 

Spektaklio veikėjai ir fabulos visiems gerai pažįstami. Putinas, medžiojantis meškas ir raitas plika krūtine pasitinkantis istorijos Rusijai skiriamus išbandymus. Lukašenka, porą valandų galintis ekspromtu riaumoti ant išsitempusių išgąsdintų valdininkų tiesioginiame eteryje bei kruopščiai puoselėjantis savo įpėdinio, jaunojo Kolios viešą kultą. Net ir mechanizuotas lėles paprastai primenančiame Kinijos Komunistų partijos politbiure ryžtasi atiduoti duoklę medijų amžiui: generalinis sekretorius Xi Jinpingas pradėjo viešumoje rodytis su žmona. Šitaip naujieji despotizmai vykdo „permanentinę kampaniją“ (John Keane) tam, kad patrauktų savo piliečių simpatijas, sukurtų kuo platesnį pritarimo ratą ir neleistų įsisiūbuoti viešam nepasitenkinimui režimu.

Kad paskatintų susitelkimą, šitie režimai nuolat pabrėžia, netgi eskaluoja vienokias ar kitokias išorines grėsmes. Tačiau tos grėsmės neturi ideologinio, dogmatiško ir nuoseklaus pobūdžio, kaip senojo Šaltojo karo laikais. Jos tikslingai – ir oportunistiškai – konstruojamos, kad kuo veiksmingiau sustiprintų vyraujančio režimo pozicijas ir plėstų rėmėjų bei sąjungininkų ratą. Kaip Maskvos metodą taikliai išpreparavo Peter Pomerantsev, „Kremlius voliuntaristiškai kaitalioja žinutes savo naudai, įlįsdamas visur: Europos nacionalistinę dešinę suvedžioja anti-ES žinutė; kraštutinę kairę kooptuoja pasakojimai apie kovą prieš JAV hegemoniją; JAV religinius konservatorius įtikina Kremliaus kova prieš homoseksualizmą. Rezultatas – daugybė balsų, iš skirtingų kampų veikiančių globalias auditorijas ir sukuriančių vis labiau prisipildančią Kremliaus paramos echo chamber, „aido kamerą“; o visa tai transliuoja „Russia Today.“

Ši citata gražiai iliustruoja ir naujųjų despotizmų ideologinį „visaėdiškumą“ – jie neturi vienos aiškios valstybės ideologijos, bet yra ideologiniai oportunistai, propaguodami tokį ideologinį mišinį, kuris leidžia jiems „visiems tapti viskuo“, eklektiškai skolintis ir maišyti skirtingų ideologijų nuolaužas. „Baltarusijos valstybės nacionalinė ideologija“ apibrėžia Baltarusijos raidą kaip vidurio kelią tarp Rytų ir Vakarų, tuo pačiu įgalindama eklektiškai derinti skirtingų ideologinių sistemų elementus. Kinija teigia besivadovaujanti marksizmo-leninizmo ideologija, tačiau nuo Den Xiaopingo laikų dominuoja nuostata „Praktika yra vienintelis tiesos kriterijus“, t.y., valstybėje „tiesa“, aukščiausia politinė norma yra tai, kas veiksminga, o ne paplėkusios Marxo ar Lenino dogmos. 

Tačiau nė vienas naujasis despotizmas nepraktikavo pasaulėžiūrinio oportunizmo taip ciniškai atvirai, kaip Putino režimo ideologinis spiritus movens Vladislavas Surkovas, apie kurį Pomerantsevas rašė šitaip: „Šio naujo autoritarizmo tipo spindesys tas, kad užuot tiesiog užgniaužęs opoziciją, kaip kad darydavo XX amžiaus jo atmainos, jis įlenda į visų ideologijų ir judėjimų vidų, jas išnaudodamas ir paversdamas absurdu. Vieną akimirką Surkovas finansuoja pilietinius forumus ir žmogaus teisių NVO, kitą – tyliai paremia nacionalistinius judėjimus, apkaltinančius NVO esant Vakarų įnagiais. Jis dosniu gestu skirdavo finansavimą rengti Maskvoje prašmatnius meno festivalius su labiausiai provokuojančiais šiuolaikiniais menininkais, o tuomet remdavo stačiatikių fundamentalistus, kurie, nuo galvos iki kojų juodai apsitaisę ir kryžiais nešini, šiuolaikinio meno parodas puldavo. Kremliaus mintis – užvaldyti visas politinio diskurso formas, neleisti jokiems nepriklausomiems judėjimams subręsti už jo sienų.“

Tačiau įdomiausias ir opiausias naujųjų despotizmų bruožas tas: šie režimai yra parazitiniai demokratijos atžvilgiu. Jie kopijuoja Vakarų valstybių ekonominę bei techologinę pažangą ir kooptuoja demokratinių visuomenių šalutinius produktus (tokius, kaip išmanios medijos, technologinės inovacijos, etc.), panaudodami juos argumentuoti prieš demokratiją ir gintis nuo demokratėjimo procesų savo valstybių viduje.

Išties, užmetus akį į komunistinės Kinijos laikraščius, kurių paprašęs gali gauti Taipėjaus viešbutyje, kiekviename numeryje galima rasti išvedžiojimų apie Vakarų demokratijos silpnumą, palyginimų, kas Kinijoje daroma geriau, nuolatinį „lyginimąsi“ su Vakarų demokratija. Jau nekalbant apie antivakarietišką Rusijos diskursą, kuris mums gerai pažįstamas. Naujieji despotizmai jaučia imperatyvą įrodyti sau ir savo valdiniams, o jei pavyks – ir vakariečiams, kad būtent jų režimas yra veiksmingesnis, moralesnis, stabilesnis, harmoningesnis, negu vakarietiška demokratija. 

Santykis asimetrinis – Vakarai nejaučia poreikio įrodinėti savo principinio pranašumo prieš nedemokratinius režimus, kuriuos, post-Fukuyama, linkę laikyti nebaigtos istorinės raidos stadijomis – galbūt be reikalo. Mat naujieji despotizmai anaiptol nelaiko savęs tarpinėmis istorijos raidos stadijomis, visiškai atvirkščiai – manosi esą atsakas į demokratines visuomenes kamuojančias problemas: jų ekonominę stagnaciją, Vakaruose plintančias politines nusivylimo ir nepasitenkinimo nuotaikas, išsiliejančias stiprėjančiais radikaliais judėjimais bei grasinančiais demokratinės sistemos stabilumui, ir Vakarų negebėjimą ryžtingai veikti netgi akivaizdžios grėsmės akivaizdoje.

Visa tai naujieji despotizmai dedasi į galvą – „mes augantys, politiškai stabilūs, vieningi ir ryžtingi“, sako jie sau ir savo valdiniams, o drauge ir nusivylusiesiems demokratija Vakaruose, - „mes esame ateitis“.

Kol kas Vakarai neturi ką į tai atsakyti – jie tik dabar iš tiesų tepradeda suvokti, kad liberalioji Vakarų demokratija nėra neišvengiama pasaulio istorijos lemtis, kad dėl laisvės ir demokratijos vertybių reikia kovoti žymiai ryžtingiau, nuosekliau ir rimčiau, negu iki šiol tai daryta.
Kol kas šie režimai tebėra eksperimento stadijoje – tačiau netrukus „Beijingo konsensą“ gali pakeisti nauja, labiau išplėtota politinė-ekonominė-socialinė doktrina. Naujojo despotizmo eksperimento sėkmė ir ateities perspektyva priklauso nuo dviejų dalykų. 

Pirma, jų patrauklumas bent iš dalies remiasi jiems palankiu sugretinimu su nepavydėtina dabartine Vakarų būkle. Būtent aptingę, sustabarėję, išmirštantys, reliatyvizmo paraližuoti, valios savo vertybes ginti neturintys Vakarai yra geriausias fonas naujojo despotizmo sėkmei demonstruoti. Vakarams susigriebus, pradėjus keistis ir ryžtingai veikti, šių režimų patrauklumas sumažėtų. Tačiau kiek realistiška, kad tai įvyks? „Geriausias vaistas nuo politinės valios neturėjimo yra jos turėjimas“, sako Edward Lucas, tačiau būtent šį paprastą žingsnį yra sunkiausia atlikti.

Antra, ir dar fundamentaliau, naujojo despotizmo sėkmė kliaujasi prielaida, kad galima eliminuoti prigimtinį žmogaus politiškumą – kad įmanoma sukurti iš esmės apolitinę vidurinę klasę, homo sapiens, kuris nebūtų „politinis gyvūnas“, ζῷον πολιτικόν. Tokios klasės įtvirtinimas leistų kardinaliai atskirti ekonominį augimą (ir jam būtiną ekonominę laisvę) nuo politinės laisvės. Ir kol kas atrodo, kad šiems režimams tai sekasi. Kai kurie politikai ir politikos analitikai netgi leidžia sau grįžti prie iš esmės rasistinių XIX a. argumentų – pasak jų, demokratijos, visuotinio politiškumo vertybės tiesiog svetimos kai kurioms „kultūroms“ (pavyzdžiui, arabams, kiniečiams arba Rytų slavams). („O kaip mes?!“, šaukia vargšai taivaniečiai, kurių sukurta demokratinė santvarka yra puikiausias praktinis pavyzdys, įrodantis, kad demokratija ir kiniečių civilizacija nėra nesuderinamos. Panašiai skaudus yra demokratinės Ukrainos pavyzdys Rusijai, ir todėl Maskva taip nenori, kad jai pasisektų.)

Negana to, Vakarų visuomenių viduje bręstantis nusivylimas demokratine santvarka, nusistovėjusių demokratinių mechanizmų krizė gausina panašaus apolitiško sluoksnio gretas netgi demokratinėse valstybėse. 

Juk ar ne apie panašią grėsmę užsiminė Alexis de Tocqueville’is, kalbėjęs apie ypatingą šiuolaikinio despotizmo formą, kurią palaiko „neaprėpiama minia lygių ir panašių vienas į kią žmonių“, su savo savanaudišku individualizmu ir šia diena gyvenančiu materializmu, žmonės, kurie „gyvena tik savyje ir pačiam sau, ir nors turi šeimą, bet, jau galima sakyti, nebeturi tėvynės“? „Virš visų tų žmonių iškilusi beribė globėjiška valdžia,“ rašo jis, „[…] nepalaužia žmonių valios, bet atbukina ją, palenkia ir valdo; ji retai skatina veikti, bet tolydžio tramdo veiklą; ji nieko nenaikina, bet trukdo gimti vaisiui; ji netironizuoja, bet gniuždo, sekina, varžo, slopina, bukina ir galiausiai kiekvieną tautą paverčia paprasčiausia bailių darbinių gyvulų banda, kurią gano vyriausybė“ (skyrius „Kokio despotizmo turėtų baimintis demokratinės šalys“).

Kad tik nepasirodytų, jog naujasis despotizmas yra arčiau kūno, negu manome, ne anapus sienos ir tolimose šalyse, bet šalia mūsų?

* * *
Įžvalgomis ir idėjomis žaižaruojanti diskusija baigėsi. “Wow, that was quite something“, nejučia išsprūdo. Profesorius Keane kiek droviai nusišypsojo: „Žinai, nėra taip, kad man tik dabar šita mintis šovė į galvą. Esu apie tai skaitęs paskaitą – o dabar rengiu straipsnį.“ Supratau, kad mūsų iš pažiūros spontaniškas sokratinis dialogas – pasaulinės klasės mokslininko subtiliai režisuotas tour de force. Pagalvojau, kad nieko blogo, jeigu tos diskusijos mintimis, papildęs citatomis bei pasisteminęs, pasidalysiu ir čia, Lietuvoje. Linksmų Šv. Kalėdų, malonūs Skaitytojai!

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Politiko akimis

R. Markauskas. Ar kandidatai į Seimą pasiruošę eklezijai? (3)

Neseniai teko garbė dalyvauti akcijos „Balsuok atsakingai“ organizuotuose debatuose. Tai buvo tikrai kokybiški debatai, kuriuos moderavo profesionalus LRT žurnalistas Virginijus Savukynas.

P. Auštrevičius. ES reikalai – arba kaltinam kitus, arba plaukiam pasroviui (13)

ES lyderiai viršūnių susitikime Bratislavoje pasiplaukiojo laivu. Tai neišvengiamai apaugo legendomis apie tai, kas kartu vienoje valtyje (suprask, skęsta). Realybėje išėjo atvirkščiai.

G. Kirkilas. Politiniai (ir ne tik) lietuviškų reformų kaštai (37)

Lietuvoje mėgstama šnekėti apie reformas, jų poreikį, stygių ir pan. Tos kalbos, natūralu, ypač suintensyvėja rinkimų kampanijų metu. Besižvalgant po mūsų jau ketvirčio amžiaus politikos istoriją, matai, jog reformų vis tik padaryta nemažai, ne mažiau nei, pavyzdžiui, kaimyninėje Estijoje.

V. Benkunskas. Socialdemokratinė klasika teisingumo ministerijoje (37)

Per ketverių metų šios Vyriausybės kadenciją neliko ministerijos, kurios nebūtų supurtęs didesnis ar mažesnis neskaidrumo skandalas. Nuo buvusios ūkio ministrės Birutės Vėsaitės skrydžių „Arvi“ lėktuvais, iki ką tik praūžusio auksinių šaukštų skandalo krašto apsaugos ministerijoje.

E. Gentvilas. Lietuva po L. Donskio: tapo sunkiau (80)

Tapo sunkiau visiems, kuriems Leonidas buvo draugas, bičiulis ar tiesiog pažįstamas veidas. Skaudu prarasti dvasios brolį ir bendramintį. Bet tai tik asmeninis santykis su Leonidu, asmeninė netektis. Žiauri... Leonidas (Liuka) mus paliko.
Iki rinkimų liko:

D.
::
Sužinokite kaip
BALSUOTI
Atsispausdinkite rinkėjo
KORTELĘ